Evangelijos vaisiai

Paskutinėmis dienomis mano dėmesį patraukė frazė „Evangelijos vaisiai“. Pagalvojau, ką ji man reiškia, ir pamačiau, jog reiškia viską, ko galėčiau norėti tiek sau, tiek kiekvienam žmogui.

Tam, kad perteikčiau mane sukrėtusią mintį, pasitelksiu Jėzaus Nazariečio pasakytus žodžius: … kiekvienas geras medis duoda gerus vaisius... (Evangelijos pagal Matą 7 skyriaus 17 eilutė).

Pabandykime įsivaizduoti iš sėklos išaugusį medį, kuris pradeda nešti vaisius. Kokia sėkla buvo pasodinta, tokie ir vaisiai. Kaip turėtų atrodyti vaisiai išaugę iš Evangelijos sėklos?

Visų pirma pasakysiu, kad jokie kiti medžiai mūsų pasaulyje neneša tų vaisių. Galbūt neša iš išorės panašius, bet ne tokius – ne tas kvapas ir ne tas skonis. Visi ne iš Evangelijos sėklos išaugusių medžių vaisiai kvepia (o gal tiksliau pasakius dvokia) noru pasirodyti, pamaloninti ar apginti save. Tačiau patikėjus Jėzaus Kristaus mirtimi už mūsų nuodėmes ir Jo prisikėlimu iš mirusiųjų, mūsų širdyje atsiveria dieviškos gyvybės šaltinis, gimstame į Dievo karalystę. Kad pasodintas medis augtų, jis nuolatos turi maitintis gyvybę teikiančiais syvais – tai mūsų kasdienė bendrystė su mus atpirkusiu, iš mirusiųjų prisikėlusiu Viešpačiu, o galiausiai sunoksiantys vaisiai – mumyse ryškėjantis Viešpats. Ne mes patys padarysime tuos vaisius, juos išaugins mumyse pasodintas medis.

Nė vienas Kūrėjo įsakymas neišpildomas kitaip, kaip tik veikiant Jo Žodžiui ir Dvasiai. Tai visuomet malonės dovana, suteikiama be jokių nuopelnų, tiesiog pripažįstant savo beviltišką padėtį ir priimant Kūrėjo meilę bei gerumą.

Manau, jog kiekvienas nuoširdus tikintysis yra patyręs skausmą ir nusivylimą, bandydamas užauginti Evangelijos vaisius savo jėgomis vykdydamas Šventojo Rašto nurodymus. Tai bergždžias užsiėmimas. Apie tai mums labai iškalbingai parašė apaštalas Paulius: Aš juk žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, nėra jokio gėrio. Gero trokšti sugebu, o padaryti – ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu (Apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams 7 skyriaus 18–19 eilutės).

Tačiau, kai dėmesį nuo savęs nukreipiame į mus atpirkusį Jėzų, Dievo Dvasios teikiama gyvybė veikia mumyse, ir auga bei skleidžiasi tai, ko negalėjome nei sugalvoti, nei įsivaizduoti.

Bendrinti: