.jpg)
Žmogaus širdies apmąstymai kaip gilus vanduo, bet supratingas žmogus juos išsemia (Patarlių knygos 20 skyriaus 5 eilutė). Senovėje gyvenęs išminčius aiškiai suprato, kad žmogaus siela – didelė gelmė, o ją įžvelgti reikia drąsos, išminties bei supratimo. Mes dažnai nedrįstame pažvelgti į savo sielos gelmę ir gyvename taip, lyg siela būtų sekluma, bet ne gelmė.
Kodėl norisi pabėgti nuo žvilgsnio į savo vidų, pasineriant į kasdienę veiklą, naujus projektus, nesibaigiantį informacijos srautą? Gal todėl, kad galime pamatyti kažką nepakeliamai baisaus? Gyvendami aptinkame, jog žmonėse iš tos gelmės gali išlįsti siaubingi monstrai. Viename žmoguje tai gėdingos aistros, kitame – bauginantis žiaurumas, dar kitame – abejingumas be atjautos, o gal ir viskas kartu. Kai kituose žmonėse susiduriame su tomis iš sielos gelmės iškylančiomis pabaisomis, stebimės, kaip tai įmanoma, nes nedrįstame net pagalvoti, kad tokios pačios pabaisos gali tūnoti ir mūsų sielos gelmėje. Bandome sau ir kitiems įrodyti, jog mūsų atveju tai neįmanoma, kad esame ne tokie jau blogi, kad mumyse nėra jokios gelmės, o jeigu yra, tai be pabaisų, todėl ir žiūrėti nėra į ką. Gal tik šiek tiek pastangų, ir būtume visai geri. Gelmę su tūnančiomis pabaisomis uždengiame ir net nežiūrime į tą pusę. Tik kažkoks keistas nerimas, kurį nuolatos reikia slopinti. Nežinia iš kur atsirandantis kaltės jausmas, noras įrodinėti savo ypatingumą, poreikis jausti pranašumą prieš kitus. Ką daryti su tuo nesibaigiančiu vargu, kažkokia nepaaiškinama negalia. O kaip gyventi pamačius sielos gelmėje tūnančias pabaisas? Kol jų nematai, dar gali kažkaip suktis kasdienybės darbuose, bėgti nuo vieno projekto prie kito iki kažkokios baisios ribos, kurią vis dėlto nujauti esant, nors pats sau to nenori pripažinti. Tačiau kai jau matai, ką daryti su visu tuo siaubu?
Atsakymas į tokį klausimą – priimti ištiestą pagalbos ranką.
Taip pat ir jus, kurie kadaise buvote svetimi ir priešiški savo protuose piktais darbais, Dievas dabar sutaikino mirtimi Jo (Kristaus) žemiškajame kūne, kad pasirodytumėte Jo akyse šventi, tyri ir nekalti, jei tik pasiliekate tikėjime įsitvirtinę bei nepajudinami ir neatsitraukiate nuo Evangelijos vilties, kurią išgirdote, kuri paskelbta visai kūrinijai po dangumi ir kurios tarnu aš, Paulius, tapau (Apaštalo Pauliaus Laiško kolosiečiams 1 skyriaus 21–23 eilutės).
