Širdies troškimas

Turbūt kiekvienas norėtume būti geras žmogus, tik dažniausiai nežinome, kaip to pasiekti, ir, vadovaudamiesi klaidingu požiūriu į save, pasirenkame ne tą kelią.

Jeigu suprastume, kad patys savo jėgomis negalime tapti iš tiesų gerais žmonėmis, viskas būtų daug paprasčiau. Neeikvotume jėgų tuštiems klaidžiojimams, bet ieškotume tikros išeities. Deja, iš tiesų pripažinti savo bejėgiškumą mums nėra būdinga, ir mes iš visų jėgų bandome atlikti neįveikiamą užduotį.

Žmonijos praeityje tai vyko ne vieną kartą. Pažvelkime į vieną praeities įvykį, kuris ypač ryškiai leidžia pamatyti, kaip tai atsitinka.

Beveik prieš du tūkstančius metų žmogus, vardu Saulius, ne tik pats visomis jėgomis bandė save tobulinti eidamas klaidos keliu, bet ir persekiojo tuos, kurie pasirinko tiesą.

Vieną dieną jį ištiko antgamtinė pagava, ir Saulius pamatė savo paklydimo dydį. Nuo tos dienos jo širdyje negeso troškimas, kad jo amžininkai taip pat suprastų savo klaidą. Daugelis jų, kaip ir jis, visomis jėgomis stengėsi būti gerais žmonėmis ir nė už ką nesutiko pripažinti, kad patys niekada nepajėgs to pasiekti. Jie paniekino vienintelį įmanomą būdą tapti tikrai dorais ir tvirtai įsikibę laikėsi savo klaidos. „Mes galime būti iš tiesų geri ir mums nereikia neužsitarnautos malonės. Mes žinome, ką reikia daryti, kad būtum geras, Dievui tinkamas žmogus. Nesame nusikaltėliai, pasileidėliai bei niekšai.“ Sauliaus (vėliau tapusio apaštalu Pauliumi) amžininkai uoliai stengėsi įtikti Dievui. Jie galvojo, kad žino, ką ir kaip reikia daryti. Todėl, dideliam apaštalo liūdesiui, prasilenkė su Kristaus malonės žinia. Apaštalas Paulius liudija apie savo troškimą, rašydamas Romos tikintiesiems: Broliai, mano širdies troškimas ir malda Dievui yra už Izraelį, – kad jie išsigelbėtų. Aš jiems liudiju, kad jie turi uolumo Dievui, tačiau be pažinimo. Nesuprasdami Dievo teisumo ir bandydami įtvirtinti savąjį teisumą, jie nepakluso Dievo teisumui. Nes įstatymo pabaiga – Kristus, išteisinimui kiekvieno, kuris tiki. <...>  Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Nes širdimi tikima, ir taip įgyjamas teisumas, o lūpomis išpažįstama, ir taip įgyjamas išgelbėjimas (Apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams 10 skyriaus 1–4 ir 9–10 eilutės).