Gyva viltis

Pirmame amžiuje krikščionims dėl išpažįstamo tikėjimo patiriant persekiojimus, apaštalas Petras tikėjimo broliams ir seserims rašė: Tebūnie palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prikėlimu iš numirusių atgimdė mus gyvai vilčiai, nenykstančiam, nesuteptam ir nevystančiam palikimui, kuris paruoštas jums danguje (Apaštalo Petro Pirmojo laiško 1 skyriaus 3–4 eilutės).

Gali pasirodyti, jog apaštalas siūlo persekiojamiems tikintiesiems netikrą viltį, nes kalba ne apie šio gyvenimo gerovę, kurią tikintiesiems galėtų suteikti Visagalis Dievas, bet apie palikimą, paruoštą jiems danguje, kai peržengiamas mirties slenkstis. Kodėl čia tikintiesiems tenka patirti kentėjimus? 

Į tokį klausimą apaštalas atsako: <…> dabar, jei reikia, trumpai kenčiate įvairiuose išmėginimuose, kad jūsų išbandytas tikėjimas, brangesnis už pragaištantį auksą, nors ir ugnimi ištirtą, būtų pripažintas vertas gyriaus, garbės ir šlovės, kai apsireikš Jėzus Kristus (ten pat 6–7 eilutės). 

Kodėl taip turi būti? Negi tikintieji negalėtų džiaugtis įvairiausia Kūrėjo teikiama gerove tiek šiame gyvenime, tiek būsimajame. Argi Visagalis, būdamas geras, negalėtų to padaryti?

Pasirodo, jog ne. Šiame gyvenime išbandomas mūsų tikėjimo tikrumas. 

Nesuvokiamai didingi Dievo pažadai skirti tiems, kurie myli savo Kūrėją. Bepigu deklaruoti meilę, kai iš karto esi viskuo aprūpinamas. Žiūrėdami į krikščionybės istoriją galime aiškiai matyti, jog tuomet, kai Romos imperijoje tikėjimas Kristumi tapo valstybine religija, daugelis žmonių ėmė vadintis krikščionimis ne todėl, kad iš tiesų patikėjo Jėzumi Kristumi, bet siekdami patogesnio gyvenimo. Jie nesiekė pažinti savo Kūrėją ir tik lūpomis išpažino Jį esant gyvenimo Viešpatį, iš tikrųjų širdimi būdami toli nuo Dievo. 

Todėl Kūrėjas taip viską sutvarkė, kad į amžinąją šlovę įeitų žmonės, Jį, fizinėmis akimis nematomą Dievą, branginantys labiau už regimojo pasaulio gerovę. Persekiojimai patiems tikintiesiems leidžia aiškiau suvokti, ar jie širdimis mato kūno akims neregimą tikrovę.

Mylimieji, nesistebėkite, kad jus degina ugnis, lyg jums būtų atsitikę kas keista, nes taip darosi jums išbandyti. Verčiau džiaukitės, dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai Jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti dideliu džiaugsmu. Jei jus užgaulioja dėl Jėzaus vardo, – jūs palaiminti, nes šlovės ir Dievo Dvasia ilsisi ant jūsų. Jų Ji keikiama, o jūsų – šlovinama (ten pat 4 skyriaus 12–14 eilutės).

Bendrinti: