Ieškantysis

Gyvatė <...> tarė moteriai: „Ar tikrai Dievas pasakė: „Nevalgykite nuo visų sodo medžių“? Moteris atsakė gyvatei: „Mums leista valgyti sodo medžių vaisius, išskyrus vaisius medžio, kuris yra sodo viduryje. Dievas įsakė: „Nevalgykite nuo jo ir nelieskite jo, kad nemirtumėte.“ Gyvatė atsakė: „Nemirsite! Dievas žino, kad tą dieną, kurią valgysite nuo jo, atsivers jūsų akys ir jūs tapsite kaip dievai, pažindami gera ir bloga.“ Kai moteris pamatė, kad medžio vaisiai yra tinkami maistui, patrauklūs akims ir, vieną suvalgius, galima įgyti išminties, ji paėmė jo vaisių, pati valgė ir davė savo vyrui, ir jis valgė. Tada atsivėrė abiejų akys ir jie suprato esą nuogi; juodu supynė figmedžio lapus ir pasidarė prijuostes. Dienai atvėsus, išgirdę Viešpaties Dievo, vaikščiojančio sode, balsą, Adomas ir jo žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo veido tarp sodo medžių. Viešpats Dievas pašaukė Adomą: „Kur tu esi?“ (Pradžios knygos 3 skyriaus 1–9 eilutės). 

Dažniausiai, kai skaitome Šventajame Rašte papasakotą pirmųjų žmonių nuopuolio istoriją, mums atrodo, kad Dievas yra skrupulingas baudėjas, kuris, mūsų protėviams nepaklusus Jo draudimui valgyti gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisius, iš karto puolė jų ieškoti, siekdamas nubausti.

Tačiau atidžiau įsiskaitant į užrašytą pasakojimą ir turint omeny, jog pirmuose Šventojo Rašto puslapiuose sutiktas Kūrėjas yra tas pats Dievas, kuris save apreiškia visame Šventajame Rašte ir kuris aukoja savo Viengimį Sūnų už nusidėjėlius, įmanoma pamatyti, kad Jis iš tiesų yra gailestingas bei maloningas Dievas, ieškantis savo puolusių kūrinių, nes nori juos išgelbėti, o ne pasmerkti.

Kad galėtume tai įžvelgti, mums tenka nors iš dalies suprasti bei įsisąmoninti, jog būti arti savo Kūrėjo ir Jį pažinti yra pati geriausia žmogaus lemtis.

Kai mūsų protėviai valgė uždrausto vaisiaus, savo poelgiu jie aiškiai parodė, kad nepatikėjo tiesiakalbio Kūrėjo žodžiais, bet susižavėjo kūrinio sakomu melu. Išgirdę Viešpaties Dievo balsą jie nėjo prie Jo, bet pasislėpė. Dievo artumas jiems tapo baisus. 

Sunkiai suprantame, jog bijoti Kūrėjo artybės yra pražūties požymis, o Kūrėjas atėjo gelbėti savo puolusių kūrinių iš žudančio melo gniaužtų. Jis laukė, kad mūsų protėviai pripažintų savo poelgio blogį.

Gabrielius Lukošius