Imunitetas

Šiomis dienomis, kai pasaulyje paskelbta koronaviruso pandemija, daugelį žmonių apima baimė, valstybės imasi ekstremalių saugumo priemonių, medikai ieško tinkamų gydymo būdų. Tačiau ši situacija tik akivaizdžiau parodo, kokie trapūs esame, ir kaip kiekvienam iš mūsų reikalinga vidinė atrama, leidžianti nepalūžti negandų akivaizdoje.

Beveik prieš tris tūkstantmečius gyvenęs išminčius rašė: Žmogaus dvasia palaiko jį negalioje… (Patarlių knygos 18 skyriaus 14 eilutė).

Ką daryti, kad turėtume tą vidinį palaikymą, kilus įvairioms gyvenimo audroms?

Kaip stiprinant kūno imunitetą svarbu, kuo maitinamės, taip ir stiprinant vidinį žmogų. Apie sveiką maitinimąsi rašoma labai daug, aiškinant, kokius produktus turėtume valgyti, jog mūsų kūnas galėtų pasipriešinti įvairioms ligoms. Tačiau koks maistas reikalingas žmogaus dvasiai, kad ji galėtų palaikyti, ištikus įvairioms negalioms bei krizėms?

Atsakymu į šį klausimą galėtų būti Jėzaus Kristaus žodžiai, pasakyti vieno didžiausių išbandymų metu.

Prasidedant viešai Jėzaus veiklai, pirmojo amžiaus Izraelyje vyko didelis sujudimas. Minios ėjo pasiklausyti atgailą skelbiančio pamokslininko, vadinamo Jonu Krikštytoju. Žmonės išpažindavo savo nuodėmes ir buvo Jono krikštijami Jordano upėje. Atėjo ir Jėzus iš Nazareto. Kai jis buvo Jono pakrikštytas, pasigirdo Kūrėjo balsas iš dangaus – „Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“, ir ant Jėzaus nužengė Šventoji Dvasia. Tuojau po to įvykio jis buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kur pasninkavo keturiasdešimt dienų, o toms dienoms baigiantis prie jo prisiartino gundytojas. Jis pasiūlė Jėzui įrodyti savo dievystę, paverčiant akmenis duona, nes Jėzus buvo labai alkanas. Tačiau Kristus atsakė gundytojui Šventojo Rašto žodžiais: Žmogus gyvens ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų (Evangelijos pagal Matą 4 skyriaus 4 eilutė).

Jėzus ne tik atrėmė gundytojo puolimą, bet parodė pavyzdį, kaip priešintis tamsos gniuždymui. Šventojo Rašto žodžiai yra vidinio žmogaus maistas, teikiantis išminties ir jėgų, kilus gyvenimo audroms. Juo turėtume maitintis kiekvieną dieną, kad tokiu būdu būtume pasiruošę pasipriešinti iškylantiems sunkumams. Kūrėjo žodžiai suteikia jėgų nepasiduoti baimei ir nevilčiai.

visa, kas anksčiau parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume viltį (Apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams 15 skyriaus 4 eilutė).

 

Gabrielius Lukošius