.jpg)
Per Šventojo Rašto puslapius iš gilios praeities mus pasiekia tikinčių žmonių liudijimai apie Kūrėją. Norėčiau atkreipti mūsų dėmesį į karaliaus Saliamono liudijimą, kurį jis mums paliko Patarlių knygoje.
Dar būdamas vaikas, Saliamonas giliai į širdį įsidėjo savo tėvo Dovydo žodžius apie išminties svarbą. Kai Saliamonas paveldėjo savo tėvo sostą, atėjo laikas įgyvendinti brandintus sumanymus, ir jaunasis karalius susiruošė aukoti daugybę aukų, kad prisišauktų savo tėvo Dievą. Kadangi kiekvienas prašantis gauna, ieškantis randa, o beldžiančiam atidaroma, Saliamonas buvo išgirstas.
Kūrėjas jam pasirodė sapne ir paklausė, ko pradėjęs karaliauti jis norėtų. Šventasis Raštas liudija, jog Saliamonas paprašė išminties valdyti Dievo tautą. Kūrėjas labai apsidžiaugė tokiu jaunojo karaliaus prašymu ir suteikė jam ypatingą išmintį. Dievas Saliamoną išaukštino tarsi švyturį, duodamas jam stebinančius turtus, kad žmonės, kurie materialų turtą vertina labiau negu dvasinį, išgirstų jo sakomą žinią.
Saliamonas, norėdamas perduoti savo patirtį vaikams, užrašė daugybę patarlių ir palyginimų. Troškimą užrašyti patarles į jo širdį įdėjo pats Kūrėjas, siekiantis, kad visi žmonės, o ne tik Saliamono vaikai, įgytų išminties. Todėl karaliaus užrašytos patarlės tapo Šventojo Rašto žodžiais, mums perteikiančiais Kūrėjo troškimą.
Saliamonas parinko tinkamą žinios pateikimo formą, jog ateinančios kartos išgirstų ir suvoktų, kad taip pat gali būti apdovanotos dieviška išmintimi. Manau, jog daugelį stebina didelis karaliaus užtikrintumas rašant patarlių žodžius, tačiau jis žinojo, kad jo lūpomis kalba Kūrėjo išmintis.
Pasižiūrėkime, kaip ji, t. y. išmintis, kreipiasi į žemės gyventojus: Argi išmintis nešaukia ir supratimas nekelia savo balso? Aukštumose, prie kelių ir prie takų ji stovi. Prie miesto vartų, prie įėjimo į miestą, prie durų šaukia: Žmonės, į jus aš kreipiuosi, jums šaukiu, žmonių sūnūs. Jūs neišmanėliai, mokykitės išminties; jūs kvailiai, įgykite supratingą širdį. Klausykite, nes aš kalbėsiu apie didingus dalykus, mano lūpos skelbs teisumą. Mano burna kalbės tiesą, ir nedorybė yra pasibjaurėjimas mano lūpoms. Visi mano žodžiai yra teisingi, juose nėra klastos ir iškraipymo. Jie yra aiškūs išmanantiems ir teisingi suprantantiems. Priimkite mano pamokymą, o ne sidabrą; pažinimą, o ne gryną auksą (Patarlių knygos 8 skyriaus 1–10 eilutės).
