Įžvalga

Viešpats pažiūrėjo į žmones iš dangaus, kad pamatytų, ar yra kas išmano ir ieško Dievo. Jie visi nuklydo, visi kartu sugedo. Nėra darančio gera, nėra nė vieno (Psalmių knygos 14 skyriaus 2–3 eilutės). 

Stulbinanti įžvalga, visiškai nebūdinga mums, žmonėms. Mes nesame linkę pripažinti beviltiškos savo padėties. Kokiu būdu tai buvo pamatyta ir suprasta, dabar skaitydami tolimoje praeityje užrašytą psalmę galime tik spėlioti. Šiandien ji skaitoma ir giedama tiek sinagogose, tiek visų konfesijų krikščionių bažnyčiose, prieš du tūkstantmečius ją giedodavo Jeruzalės šventykloje, o sukurta ji dar anksčiau – ją užrašė Visagalio Dievo šventyklos tarnai, įkvėpti Tiesos Dvasios.

Gali pasirodyti, kad šiuose psalmės žodžiuose nėra nieko ypatingo. Kiekvienas žinome, kaip galima matyti visų kitų žmonių trūkumus, pačiam didžiuojantis, o kitus niekinant. Tačiau stoti akistaton su tiesa ir pripažinti savo apgailėtiną padėtį – visai kas kita.

Koks skausmingas ir liūdnas vaizdas: visi nuklydo, visi kartu sugedo, nėra darančio gera, nėra nė vieno. Tik pagalvokime, koks sielvartas turėtų apimti, kokia neviltis užgulti, apsidairius aplinkui, pasižiūrėjus į veidrodį ir supratus, jog tiek aš pats, tiek visi kiti esame sugedę, kaip supuvę vaisiai, nė vienas iš tiesų nedarome gera, o mūsų geri darbai, kuriais giriamės, gražūs tik iš išorės, nes vis dėlto kyla iš savanaudiškų siekių.

Kol ši tiesa netampa mūsų asmenine įžvalga, gelbstinti Kūrėjo malonė lieka nesuprasta, nesuvokiame, kodėl, iš kur ir nuo ko mus reikėtų gelbėti.

Tačiau tik pažinę šią baisią tikrovę tampame gabūs priimti neužtarnautą Kūrėjo gerumą.

Juk ir mes kitados buvome neprotingi, neklusnūs, apgauti, vergaujantys įvairiems geiduliams ir malonumams, gyvenome pilni pykčio ir pavydo, neapkenčiami ir nekenčiantys vieni kitų. Bet kai pasirodė Dievo, mūsų Gelbėtojo, gerumas ir meilė žmonėms, Jis išgelbėjo mus ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo, Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu. Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, kad, išteisinti Jo malone, viltimi taptume amžinojo gyvenimo paveldėtojais (Laiško Titui 3 skyriaus 3–7 eilutės).

 

Bendrinti: