Kas ten įvyko?

Du bendraminčiai ėjo keliu ir kalbėjosi apie ką tik, prieš kelias dienas, įvykusią tragediją. Jų mokytojas, ypatingas žmogus, doras bei teisingas kaip niekas kitas, šventės išvakarėse buvo suimtas, apkaltintas piktžodžiavimu ir nubaustas mirties bausme. Dar prieš nepilną savaitę jie visi kartu laukė ateinančios šventės. Tiesa, mokytojo žodžiai kartais gąsdindavo. Jis kalbėdavo kažką nesuprantamo, o jie bijodavo paklausti, ką tie žodžiai reiškia.

Tačiau dabar, eidami iš miesto į nedidelę gyvenvietę, jie kalbėjosi apie savo sudužusius lūkesčius. Jie tikėjo, kad jų mokytojas yra paties Kūrėjo siųstas, Šventuosiuose Raštuose išpranašautas tautos karalius, ir nekantriai laukė, kada jis bus visos tautos pripažintas. Niekas iš jo mokinių nesitikėjo tokios pabaigos – suimtas, paniekintas, aukščiausio tautos teismo apkaltintas, nuteistas ir nužudytas. Liūdesys ir skausmas. Viltys, kurios atrodė nepajudinamai tvirtos, negrįžtamai sudužo.

Staiga juos užkalbino anksčiau nepastebėtas pakeleivis. Jis paklausė, apie ką jie taip liūdnai kalbasi. Abu bendraminčiai nustebę paklausė juos užkalbinusį žmogų – negi jis nežino, kas praėjusį savaitgalį įvyko mieste? Jų nuostabai, pakeleivis paprašė papasakoti, kas ten įvyko.

Jie išsakė jam turėtus lūkesčius ir papasakojo apie beviltišką pabaigą – gėdingą jų mokytojo mirtį. Šią dieną, trečią po mokytojo mirties, papildomų rūpesčių sukėlė į miestą kartu su jais atvykusių moterų žinia. Tikriausiai jų sielos neatlaikė patirto skausmo. Jos anksti iš ryto nuėjo prie kapo (dideliu akmeniu užritintos kalkakmenyje iškaltos olos, kur buvo paguldytas į drobules suvyniotas mokytojo kūnas), tačiau akmenį rado nuritintą ir aiškino, mačiusios angelus, kalbėjusius joms, kad mokytojas prisikėlė iš mirusiųjų.

Tuomet tas žmogus pasakė kažką nesuvokiamai stulbinančio – viskas taip ir turėjo būti! Juk apie tai ir rašė praeities pranašai. Būtent toks yra Kūrėjo siųstojo žmonijos Karaliaus kelias į šlovę. Nepažįstamojo žodžiai tarsi uždegė ugnį jų širdyse. Jie niekada to nematė nuo vaikystės girdėtuose pranašų Raštuose. Protą dar slėgė nevilties skraistė, bet širdys liepsnojo. Artėjo naktis, ir jie pakvietė nepažįstamąjį apsistoti kartu su jais užeigoje.

Jis užsuko ir pasiliko su jais. Atsisėdęs su jais prie stalo, paėmė duoną, laimino, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet Jis pranyko jiems iš akių (Evangelijos pagal Luką 24 skyriaus 29–32 eilutės).