Kristaus prisikėlimas

Ką mums šiandien reiškia Kristaus prisikėlimas iš numirusių? Kokiais palyginimais galėtume jį išsakyti?

Man labai patiko George MacDonaldo, XIX a. autoriaus, sukurtas vaizdinys, kuris pakankamai įtaigiai parodo, jog vargu ar mūsų praeityje atsiras tinkamų patirčių aiškiai nusakyti Kristaus prisikėlimą. Autorius užrašė pasaką apie princesę, kurią gimusią pikta fėja užkeikė taip, kad sutemus ji pabusdavo, o vos pradėjus brėkšti – nepažadinamai užmigdavo. Ta princesė niekuomet nematė dienos šviesos ir saulės. Todėl tais laikais, kai tamsą išsklaidydavo tik žvakės, niekas jai negalėjo suprantamai paaiškinti, kaip atrodo saulėta diena. Net ir šiandien tai būtų labai sudėtinga, o gal net ir neįmanoma.

Norėdami nusakyti, kas įvyko Kristui prisikeliant iš mirusiųjų, galime bandyti pasitelkti įvairiausius šių dienų vaizdus, istorijas, filmų siužetus, pasaulinės reikšmės įvykius ir pan. Kažkam gali padėti filme „Matrica“ pateiktas vaizdinys, kaip šviesa suplėšo tamsą iš vidaus, kitiems kokios nors globalios katastrofos vaizdas, kai viską iš esmės keičiantis procesas jau prasidėjo. Tačiau minėti vaizdiniai kiek aiškiau parodo tik tą prisikėlimo pusę, jog negrįžtamai pakirsta nuodėmės bei mirties valdžia. Galbūt tiek mes ir tegalime įsivaizduoti, nes, kalbant apie naujo, ateinančio gyvenimo kokybę, mūsų palyginimų arsenalas yra labai ribotas. Apreiškimo Jonui knygoje skaitome apie tyrą kaip krištolas gyvojo vandens upę, kuri atiteka sklidina meilės, teisingumo, gailestingumo, išminties, ramybės ir džiaugsmo. Bet kaip įsivaizduoti vandenį, kurį gerdamas daraisi išmintingesnis – įgyji dangiškos išminties, beveik nežinomos šioje žemėje?

Ieškodami tinkamų palyginimų Kristaus prisikėlimui nusakyti, ateiname prie ribos, kur visi mūsų metaforų ištekliai išsenka. Dievo žodžiai „Štai Aš visa darau nauja“ nubrėžia mūsų vaizduotei neperžengiamą slenkstį, tampantį pradžia naujo pasaulio, kurį reikia pirma pažinti, o po to jau įsivaizduoti.

„Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli“. Dievas mums tai apreiškė per savo Dvasią, nes Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes. Kas iš žmonių žino, kas yra žmogaus, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip pat niekas nežino, kas yra Dievo, tik Dievo Dvasia. O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet Dvasią iš Dievo, kad suvoktume, kas mums Dievo dovanota (Apaštalo Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams 2 skyriaus 9–12 eilutės).

Gabrielius Lukošius