Šiandien sunku kalbėti apie anapusybę, nes yra begalė įvairiausių nuomonių, pradedant grynai materialistiniu požiūriu, kad jokia anapusybė po mirties iš viso nelaukia, ir baigiant begale sugrįžimų į šį pasaulį vis kitame kūne. Tačiau daugelis mūsų nepastebime ar nenorime pastebėti, kad viena anapusybės vizija labai ryškiai išsiskiria iš visų kitų. Tai – Biblijoje apreikštas ateities vaizdas, atskleidžiantis ne tik sielos amžinumą, bet ir negendančių, iš mirusiųjų prisikėlusių kūnų amžiną būtį. Ji skirta patikėjusiems Kristaus prisikėlimu.
Pirmieji Kristaus pasekėjai šią žinią skelbė su tvirtu įsitikinimu.
Apaštalui Pauliui, kūno prikėlimas ir perkeitimas buvo didinga viltis, kurios išsipildymo jis karštai troško. Jam šis gyvenimas žemėje buvo tik nedidelė visumos dalis.
Aš jums atskleidžiu paslaptį: ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti, – staiga, viena akimirka, skambant paskutiniam trimitui. Trimitas nuskambės, ir mirusieji bus prikelti negendantys, o mes būsime pakeisti (Apaštalo Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams 15 skyriaus 51–52 eilutės).
Mes žinome, kad, mūsų žemiškajam namui, šiai palapinei, suirus, turime pastatą iš Dievo, ne rankomis statytus amžinus namus danguje (Antrojo laiško korintiečiams 5 skyriaus 1 eilutė).
Taigi, galvodami apie savo kūno ateitį, galime įsivaizduoti savo sielos buveinę ne tik susenusią, bet ir amžinai jauną, tikėdami, kad Jėzus Kristus iš tiesų mirė už mūsų nuodėmes ir buvo prikeltas iš numirusių. Jei į kūno prisikėlimo viltį žiūrėsime kaip į kažką ne visai realaus, paniekinsime žinią apie Kristaus prisikėlimą ir suklaidinsime patys save. Be kūno prisikėlimo perspektyvos krikščioniškasis tikėjimas tampa varganas ir menkas. Tikėdami Kristumi turime aiškiai žinoti, kad mūsų kūnai neišnyks, bet kelsis, turėdami naują kokybę. Kūnas – tai mumyse gyvenančios Šventosios Dvasios šventykla, turinti amžinos ateities viltį.
Negalvokime, kad pirmiesiems Kristaus pasekėjams, gyvenusiems helenistinėje kultūroje, buvo lengviau tikėti kūnų prisikėlimu negu mums šiandien. Jie gyveno visuomenėje, kuri kūną laikė sielos kalėjimu, ir nematė prasmės laukti jo prisikėlimo. Žinia apie kūnų prisikėlimą nemažai daliai graikų kilmės tikinčiųjų atrodė nereikalinga, tačiau ji neatskiriama nuo Kristaus prisikėlimo iš mirusiųjų.
Gabrielius Lukošius
