Vienas iš nuostabių žmogaus gebėjimų – kurti. Daugelis žmonių šį gebėjimą priskiria menininkams, save palikdami kūrybinio darbo užribyje. Tačiau gebėjimą kurti turi kiekvienas žmogus. Visada prieš darydami kokį nors darbą šiek tiek aiškiau ar ne taip aiškiai savo viduje pamatome būsimą rezultatą. Jei ne galutinį vaizdą, tai nors vieną ar kelis žingsnius į priekį.
Gebėjimas kurti padeda suprasti Tą, kuris sukūrė mus. Jis irgi apmąstė savo būsimus kūrinius.
Šventajame Rašte skaitome, jog Kūrėjas yra visagalis, šventas, teisingas, mylintis, ištikimas ir nešališkas. Mes, žmonės, prasidėjome tokio Kūrėjo mintyse. Jis ne tik mus sukūrė, bet sukūrė pagal savo atvaizdą. Vienas Naujojo Testamento autorių, apaštalas Jonas, rašo, kad Dievas yra šviesa be jokios tamsybės, Jis – meilė ir tiesa. Jis yra pasiaukojantis trivienis Dievas – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.
Jeigu prasidėjome tokio Dievo mintyse, tai kodėl ir kaip galėjo atsitikti, kad elgiamės savanaudiškai? Kodėl Jis leido mums prisipildyti visokio netyrumo, pavydo, žiaurumo, godumo, smurto, žudynių, savęs bei kitų žeminimo ir begalės kitokių blogybių?
Atsakyti į tokį klausimą nėra paprasta ne todėl, kad atsakymo nebūtų. Atsakymas yra, bet mums sunku jį išgirsti.
Kurdamas mus Dievas matė mus mylinčius Jį ir vienas kitą, pasitikinčius Juo ir atvirus Jam. Tačiau užprogramuota meilė nėra tikra meilė. Tik pasirinkimo laisvę turintis asmuo gali iš tiesų mylėti. O kur suteikiama pasirinkimo laisvė, atsiranda galimybė nusisukti, atsiriboti ir nepasitikėti. Būtent taip atsitiko mūsų protėviams.
Tai buvo labai svarbus dieviškos kūrybos momentas. Sukurtas pagal Dievo atvaizdą žmogus turėjo būti išbandytas. Kuo jis tikės? Tiesiakalbiu savo Kūrėju ar kūriniu, pristatančiu gundančią idėją.
Protėviai pasirinko antrąjį variantą ir sukilo prieš juos sukūrusį Dievą. To pasirinkimo pasekmes matome visoje mūsų istorijoje.
Tačiau Kūrėjas neišsižadėjo savo sumanymo sukurti mylinčius asmenis. Dievas Sūnus tapo žmogumi, kad kiekvienam iš mūsų suteiktų galimybę dar kartą pasirinkti.
Tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaitydamas žmonėms jų nusikaltimų, ir davė mums sutaikinimo žodį. Taigi mes esame Kristaus pasiuntiniai, tarsi pats Dievas prašytų per mus. Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“ Nes Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis padarė nuodėme dėl mūsų, kad mes Jame taptume Dievo teisumu (Apaštalo Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams 5 skyriaus 19–21 eilutės).
Gabrielius Lukošius
