Laisvės siekis

 

Laisvės siekis įgimtas kiekvienam žmogui. Jis gali būti ilgą laiką užspaustas, bet galiausiai vis tiek išsiverš.

Kažkada, pačioje žmonijos istorijos pradžioje, pasinaudojant šiuo siekiu buvo apgauti mūsų protėviai. Jiems žadėjo didesnę laisvę, o įviliojo į vergiją, iš kurios nė vienas žmogus pats nebegali pabėgti. Baisiausia šioje vergijoje yra tai, jog atrodo, kad tereikia truputį daugiau pasistengti, dar šiek tiek pasistiebti, ir būsime laisvi. Štai susėsime prie derybų stalo ir mums pavyks susitarti – sustabdyti klimato kaitą, nustoti ginkluotis, sustabdyti patyčias, teisingai gyventi, vieniems kitų neniekinti ir nesistengti paminti kito laisvės. Tačiau istorinė patirtis parodė, kad tai niekada nepavyko. Kažkodėl visada atrodė ir tebeatrodo, jog aš geriau negu kiti suprantu ir matau, ko reikia. Kodėl turėčiau klausyti kitų? Kodėl jie nori man primesti savo požiūrį?

Istorijos eigoje vis iškildavo vedlių, kurie sušukdavo: „Žinau, ką reikia daryti!“ Vieni kalbėjo: „Nusimeskime religijos jungą, ir tikrai tapsime laisvi.“ Tačiau, ar bedievystė atnešė laisvę? Ar atmetę moralę žmonės tapo laisvesni? Ar palaidumas atnešė ramybę ir džiaugsmą?

Kiti sakė: „Reikia išnaikinti turtinguosius, atimti jų sukauptas gėrybes, išdalinti visiems po lygiai, ir tuomet visi būsime laisvi.“ Tačiau tai irgi neatnešė ieškotos laisvės, tik baisesnę vergiją. Dar kiti šaukė, kad norint tikros laisvės bei didybės reikia išnaikinti vieną tautą, kuri visiems gadina kraują. Dabar į tą istorinį eksperimentą žiūrime su pasibaisėjimu. Negi tokiu absurdu galėjo patikėti labiausiai išsilavinusi Europos tauta?

Kai siekiame laisvės, ko iš tiesų norime? Ar nevaržyti savo norų bei geismų ir nusimesti bet kokią gyvenimo tvarką?

Nuo pat pradžių vergija atėjo, kai buvo patikėta pataikaujančiu melu, jog mūsų protėviai patys, be Kūrėjo pagalbos, gali tapti tokie kaip Kūrėjas, o tikroji laisvė yra būti nuo Jo nepriklausomiems.

Gaila, jog mums labai sunku suprasti, kad jeigu mūsų Kūrėjas nėra tikrosios laisvės šaltinis, laisvės siekis niekada nebus pasotintas. Jeigu Tas, kuris mus sukūrė, neteikia laisvės, iš kur mes ją paimsime?

Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten laisvė (Apaštalo Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams 3 skyriaus 17 eilutė).

Bendrinti: