Lūkestis

Tuo metu Izraelis buvo Romos imperijos provincija. Joje valdė imperatoriaus statytinis – karalius Erodas, vadinamas Didžiuoju. Izraelitams tai buvo sunkūs laikai. Beveik visa tauta, slegiama romėnų ir žiauraus karaliaus valdžios, kažko laukė. Tą lūkestį žadino Šventieji pranašų Raštai. Rašto žinovai mokė žmones, kad turi ateiti Dievo siųstas Izraelio karalius. 

Imperatorius visoje milžiniškoje šalyje paskelbė gyventojų surašymą. Surašymas turėjo vykti ir Izraelyje.

Kai artėja didingos permainos, žmones paprastai aplanko įvairios nuojautos, dažnai net nesuprantant pačių permainų dydžio bei reikšmės. Tų, kurie žinojo, kas jau prasidėjo ir tuojau įvyks, buvo tik keli žmonės – susižadėjusi besilaukianti mergina, jos sužadėtinis ir du senyvo amžiaus žmonės, kunigas bei jo žmona. Niekas net neįtarė, kad pati didžiausia permaina – naujos eros pradžia – keliavo į mažą miestelį Judėjos žemėje.

Kai dabar pasižiūrime atgal, gali nukrėsti šiurpas, pabandžius įsivaizduoti tuomet gyvenusius žmones, buvusius visai šalia didžiausio žmonijos istorijos įvykio. 

Vienintelė žmonijos viltis jau spurdėjo motinos įsčiose. Tačiau Izraelio žmonės neįsivaizdavo, kad senovės pranašų ištarmės išsipildys taip kasdieniškai, ir laukiamasis Karalius gims paprastoje šeimoje didelį šurmulį sukėlusio surašymo metu. 

Šventasis Raštas mums parodo, kad žmonės nepažįsta Kūrėjo kelių. Tiek anais laikais, tiek dabar Dievas priešinasi žmogiškam išdidumui. Tuomet tik keli žmonės suprato, kas vyksta, dabar nedaugelis aiškiai suvokia, kas tuomet įvyko, ir tuo labiau, kas dar įvyks. 

Izraelis – Dievo tauta – gyveno permainų lūkesčiais, apie jas kalbėjo ir svajojo, bet neįsivaizdavo, kokios jos bus, nes nesuvokė, kokia baisi dvasinė tamsa buvo juos pavergusi ir kokio ypatingo išvadavimo jiems reikėjo. Nors apie tai kalbėjo Šventasis Raštas, aptemusios širdys ir protai to nesuprato. Kas būtų išdrįsęs pagalvoti, jog pats Kūrėjas, Dievas Sūnus, taps žmogumi ir paaukos save už žmonių nuodėmes. 

Šiais laikais ore tvyro įvairiausių lūkesčių. Vieni žmonės sudėję viltis į technologijų progresą, kiti tikisi keistai įsivaizduojamo naujojo amžiaus, dar kiti puoselėja įvairiausią dvasingumą, bet nė vieni nesuvokia, kad Jėzus Kristus yra tikrasis žmonijos valdovas bei vienintelė visų žmonių viltis ir nuo Jo gimimo iki Jo sugrįžimo yra laikas, kai Jį atpažįsta bei pripažįsta nuolankios širdies žmonės.