.jpg)
Pasaulyje begalė įvairiausių maldos namų, kuriuose meldžiamasi įvairiems dievams. Ar visuose maldos namuose meldžiamasi tam pačiam Dievui? Šiandien daugelis pasakytų, kad iš esmės tam pačiam. Ar tikrai taip yra?
Kokią vietą vadiname maldos namais? Kas joje vyksta? Ar tai pastatas, ar susirinkę tikintieji?
Ar tai vieta nurimti ir susikaupti, ar atlikti nustatytas apeigas, ar kalbėtis su Kūrėju, išlieti Jam širdį?
Tolimoje praeityje gyvenęs pranašas užrašė Dievo žodžius: Mano namai bus vadinami maldos namais visoms tautoms (Izaijo pranašystės 56 skyriaus 7 eilutė). Tai didinga pranašystė, skelbianti net šiandien sunkiai įsivaizduojamą tikrovę – visų tautų žmonės ateis į vieno Dievo namus. Kaip tai įmanoma ir kodėl taip turėtų būti? Pagalvokime, kaip ši pranašystė turėjo apstulbinti ją girdėjusius tuomet, kai ji buvo pasakyta. Juk anais senais laikais kiekviena tauta turėjo savo dievus ir meldėsi jiems jų šventyklose. Eiti į kitos tautos dievo šventyklą – didžiausia išdavystė.
Kam kalbėti apie tolimą senovę, juk daugelis mūsų tautiečių panašiai mąsto ir šiandien. Šis klausimas niekur nedingo. Mes, lietuviai, turime savo dievus, skandinavai turi savuosius ir taip toliau. Kodėl turėtume nusilenkti primestai krikščionybei?
Į šiuos ir daug kitų klausimų jau beveik prieš du tūkstančius metų atsakė apaštalas Paulius, kalbėdamas atėniečiams, norėjusiems išsiaiškinti, kokius svetimus dievus jis jiems skelbė:
Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, Kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės Viešpats, negyvena žmonių rankomis statytose šventyklose ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi Jam ko nors trūktų. Jis gi pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita <...> Juk mes Jame gyvename, judame ir esame, kaip yra pasakę ir kai kurie jūsų poetai: ‘Mes irgi esame kilę iš Jo’. Todėl, būdami dieviškos kilmės, neturime manyti, jog Dievybė yra panaši į auksą, sidabrą ar akmenį, įgavusį pavidalą žmogaus sumanymų ir sugebėjimų dėka. Ir štai Dievas nebežiūri anų neišmanymo laikų ir dabar įsako visur visiems žmonėms atgailauti, nes Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per žmogų, kurį paskyrė ir visiems už Jį laidavo, prikeldamas Jį iš numirusių (Apaštalų darbų 17 skyriaus 24–31 eilutės).
Gabrielius Lukošius
