Knygos

Begalė knygų. Kas gali jas visas perskaityti? O neskaitęs, kaip žinosi, kas jose parašyta? Kurių knygų geriau net nevartyti, o kurias derėtų perskaityti?

Yra viena knyga, sudėta iš knygų, užrašytų įvairių autorių skirtingais laikais. Jeigu jos pavadinimą iš graikų kalbos išverstume į lietuvių, ji vadintųsi tiesiog „knygos“. Mes įpratę ją vadinti graikiškuoju jos vardu „Biblija“ arba Šventuoju Raštu. Daugelis išmintingų žmonių ragina ją būtinai perskaityti ir padaryti tai ne vieną kartą.

Joje pačioje užrašyta daugybė paraginimų nuolatos ją skaityti ir dėmesingai apmąstyti. Vienas iš jos autorių, apaštalas Paulius, laiške ištikimam savo bendradarbiui Timotiejui paliko tokius žodžius: Tu nuo vaikystės žinai šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išgelbėjimui per tikėjimą, kuris yra Kristuje Jėzuje (Apaštalo Pauliaus Antrojo laiško Timotiejui 3 skyriaus 15 eilutė).

Nors Šventasis Raštas kviečia mus atsidėti skaitymui, anaiptol neragina skaityti bet ką.

Mokytojo knygos autorius, senovės išminčius, užrašė savo vaikui patarimą, pranašiškai kalbantį apie mūsų laikus: Mano sūnau, įsidėmėk, kad knygų rašymui nebus galo, o daug besigilindamas į jas nuvarginsi kūną (Mokytojo knygos 12 skyriaus 12 eilutė).

Tai gal skaityti tik Šventąjį Raštą, o visą kitą lektūrą padėti į šalį?

Nemanau. Tačiau tikrai būtų neišmintinga paniekinti Bibliją ir skaityti bet ką. Apaštalas Paulius buvo įsitikinęs, kad visas Šventasis Raštas įkvėptas mūsų Kūrėjo ir todėl naudingas mus pamokyti. O kas gali suprasti Šventąjį Raštą? Sklando įvairiausių nuomonių, kad ši knyga įkandama tik ypatingus mokslus baigusiems, dvasinius laipsnius turintiems išskirtiniams žmonėms.

Nieko panašaus.

Ji prabyla nuolankiesiems, o išdidiesiems yra kaip neįveikiama tvirtovė.

Jei atsiverti Šventąjį Raštą, prašyk malonės jį suprasti. Belskis prie šių išminties durų, ir tau bus atidaryta.

Rašydamas Korinto mieste gyvenantiems tikintiesiems apaštalas Paulius, remdamasis istorinės praeities pavyzdžiais, labai vaizdžiai parodė, kokiu būdu atsiveria Biblijos paslaptys:

Net iki šios dienos, kai skaitomas Mozė, gaubtuvas tebedengia jų (netikinčių Kristumi) širdį. Bet kai žmogus atsigręžia į Viešpatį, gaubtuvas nuimamas. Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten laisvė. Mes visi, atidengtu veidu lyg veidrodyje regėdami Viešpaties šlovę, esame keičiami į tą patį atvaizdą iš šlovės į šlovę, veikiami Viešpaties, kuris yra Dvasia (Apaštalo Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams 3 skyriaus 15–18 eilutės).

Gabrielius Lukošius

Bendrinti: