.jpg)
Du vyrai ėjo namo iš Jeruzalės. Jie buvo nuliūdę ir sutrikę. Žmogus, kuriuo jie sekė tikėdamiesi, kad jis bus viešai karūnuotas ir išvaduos Izraelį iš romėnų okupacijos, buvo aukščiausio tautos teismo pasmerktas kaip piktžodžiautojas ir nukryžiuotas.
Turėtos viltys žlugo. Slėgė sunkios mintys. Jų mokytojas buvo didis pranašas, bet, pasirodo, ne Mesijas. Juk Dievo siųstas Mesijas negalėjo būti taip žeminančiai nuteistas ir nužudytas. Dar tik savaitė praėjo nuo tos dienos, kai mokytojas, sveikinamas minios, įjojo į Jeruzalę. Tuomet tautiečiai klojo jam po kojomis palmių šakas. Žmonės sveikino jį, kaip Dievo siųstąjį karalių.
Tie du jauni vyrai, kaip ir kiti jo mokiniai, laukė tos valandos, kai tauta atpažins tikrąjį savo valdovą. Atrodė, kad jų lūkesčių išsipildymas taip arti – tai tik dienų ar savaičių klausimas. Mokiniai buvo įsitikinę, kad mokytojas yra pranašų žadėtasis Mesijas. Būdami su juo, jie patyrė ypatingą Dievo malonę, matė akluosius prareginčius, luošius pasveikstančius, girdėjo dieviškos išminties žodžius. Jiems atrodė, kad mato išsipildant senąsias pranašystes apie ateisiantį Mesiją. Jis tikrai buvo nuostabus, ir tų vyrų galvose netilpo, kaip galima suderinti Dievo malonę, patirtą būnant su juo, ir prieš porą dienų įvykusį nukryžiavimą, skiriamą tik patiems niekingiausiems nusikaltėliams.
Tos dienos rytą juos sutrikdė dar vienas įvykis. Moterys, buvusios su jais, iš ryto nuėjo prie kapo, kur buvo palaidotas mokytojas, ir neberado kūno, bet sakė mačiusios angelus, kurie pranešė, jog mokytojas prisikėlė iš mirusiųjų.
Einančius juos užkalbino nepažįstamas pakeleivis. Jis paklausė, kas juos taip nuliūdino. Vyrai jam papasakojo savo sielvarto priežastis. Tuomet tas nepažįstamasis paklausė, negi jie nesuprato to, ką užrašė senieji pranašai. Jis pradėjo jiems aiškinti, primindamas Raštus, jog tai, kas įvyko Jeruzalėje, yra senųjų pranašysčių išsipildymas. Nepažįstamojo žodžiai vyrus labai sujaudino. Jie prisiartino prie kaimo, į kuri keliavo, ir kvietė pakeleivį užsukti pas juos.
Atsisėdęs su jais prie stalo, paėmė duoną, laimino, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet Jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nedegė, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ (Evangelijos pagal Luką 24 skyriaus 30–32 eilutės)
Gabrielius Lukošius
