Nesigėdiju

Kodėl apaštalas Paulius laiške Romos tikintiesiems rašė – „Aš nesigėdiju Evangelijos?“ Negi žinia apie Kristaus mirtį ant kryžiaus bei prisikėlimą galėjo būti gėdinga?

Tiesą sakant, ano laiko Romos imperijos gyventojams tai buvo absurdiška žinia. Nukryžiuojami buvo tik paties žemiausio visuomenės sluoksnio žmonės. Mirtis ant kryžiaus – labiausiai žeminanti bausmė. Kryžiuodavo sukilusius vergus, imperijos valdžiai užkariautose žemėse besipriešinančius maištininkus ir plėšikus. Šiandien nėra analogiškos bausmės, kurią visuomenė taip aiškiai suprastų kaip pačią didžiausią gėdą.

Todėl skelbti žinią apie nukryžiuotą pasaulio valdovą – nesuprantama kvailystė.

Žydams tai buvo papiktinimas. Jie laukė Dievo siųstojo Izraelio Karaliaus, kuris viešpataus visoms tautoms. Jį lydės Dievo angelų pulkai ir niekas negalės jam pasipriešinti. Turint tokius lūkesčius, kaip priimti žinią apie nukryžiuotąjį?

Kitų tautų žmonėms tai – kvailystė. Jų dievai visuomet aukštino save prieš paprastus mirtinguosius. Mitologijose tiek ir tiek pasakojimų apie žiaurų dievų kerštą, kai žmonės bandė save sulyginti su dievais. Žmogumi tapęs Dievas – dar galėjo būti kažkaip suprantama, bet paaukojęs save už nuodėmingus žmones – visiška nesąmonė.

Kodėl tuomet Paulius nesigėdijo skelbdamas tokią žinią?

Atsakymą į šį klausimą galime rasti paties apaštalo žodžiuose. Visų pirma, pasakydamas romiečiams, jog nesigėdija Evangelijos, Paulius iš karto paaiškina – nes ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki.

Iš kuri jis tai žino? Gal jis gudrus apgavikas, ieškantis patiklių prastuolių?

Užtenka mesti vieną žvilgsnį į apaštalo Pauliaus biografiją, kad suprastum, jog tokie kaltinimai neturi pagrindo. Iki patikėjimo Kristumi, tas žmogus buvo uoliausias krikščionių persekiotojas. Negalėjo būti nė kalbos, kad Saulius iš Tarso (kitas Pauliaus vardas, kuriuo jis buvo vadinamas tarp savo tautiečių), žydas iš žydų, uoliausias fariziejus, eitų į pagonių tautas skelbti joms gailestingumo bei malonės žinią, kuri panaikina visas žydiškas tradicijas.

Vienintelis dalykas, kuris gali paaiškinti tokį radikalų posūkį Pauliaus gyvenime, yra jo paties susitikimas su nukryžiuotu ir iš mirusių prisikėlusiu Kristumi.

Jis pats asmeniškai patyrė Evangelijos jėgą.

Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane (Apaštalo Pauliaus Laiško galatams 2 skyriaus 20 eilutė).

Bendrinti: