Nesuprastas

Manau, kad nesuklysiu, didžiu pavadindamas Dievo troškimą, siekį ir tikslą grąžinti žmones į meilės ir tiesos tikrovę, kurią Šventasis Raštas vadina Dievo Karalyste. Kūrėjas taip pamilo visus žmones, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, patikėjęs Juo, būtų išvestas iš apgaulės ir mirties labirintų.

Atidžiai skaitydami Kristaus kančios, mirties bei prisikėlimo aprašymus, pamatysime, jog tai pasakojimas apie patį didžiausią pasiaukojimą. Jėzus, būdamas visos kūrinijos Viešpats, atidavė save už mus, pasiklydusius ir sugedusius žmones, kad išvaduotų iš sugedimo vergystės. Eiti už mus ant kryžiaus buvo neįsivaizduojamai didelė auka.

Jėzus nugalėjo milžinišką pasipriešinimą. Jis savo kūnu tarsi pralaužė storiausią sieną. Niekas nesuprato to, ką Jėzus iš Nazareto ruošėsi daryti, niekas to nesitikėjo ir nelaukė. Niekas iš Jo pasekėjų nesuvokė Jo troškimo ir tikslo. Kai Viešpats pirmą kartą atvirai prakalbo apie būsimą mirtį ant kryžiaus, apaštalas Petras bandė Jį sulaikyti. Vėliau, kitais kartais Jėzui vėl kalbant apie būsimą kančią, pasekėjai nesuprasdavo Jo žodžių ir pasinerdavo į ginčus, kuris iš jų yra reikšmingesnis. Kartkartėmis Jėzus prabildavo apie savo troškimą nesuprantamais palyginimais: Aš atėjau uždegti žemėje ugnies ir taip noriu, kad ji jau liepsnotų! Bet Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir kaip esu slegiamas, kol tai išsipildys! (Evangelijos pagal Luką 12 skyriaus 49–50 eilutės)

Jėzus ėjo savo keliu vienas, ir niekas iš žmonių Jam nepadėjo. Artėjant nukryžiavimo dienai, aiškiai suvokiamos ateities našta Jį vis labiau slėgė. Galiausiai kančia jau alsavo į veidą. Atomazga buvo čia pat. Iki sielos gelmių sukrėstas Jėzus kalbėjo: Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs, jis pasiliks vienas, o jei numirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją praras, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui. <...> Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką Aš pasakysiu: ‘Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!’? Bet juk tam Aš ir atėjau į šią valandą. Tėve, pašlovink savo vardą! (Evangelijos pagal Joną 12 skyriaus 23–28 eilutės).

Gabrielius Lukošius