Kai girdžiu daugelio žmonių pasakojimus apie pasiektą sėkmę, susidaro įspūdis, jog turėčiau galėti ir aš. Atrodo, taip paprasta – tereikia perskaityti kelias sėkmės istorijas, kelias gerų patarimų knygas, žinoti taisykles ir jas pritaikyti. Prisiminti vaikystėje gautas sielos žaizdas ir, susitaikius su praeitimi, laimingai gyventi. Daryti tai, kas patinka, eiti lengviausiu keliu ir būti laimingam.
Tačiau į kitų vidų neįlysi. Atrodo, toks sėkmingas ir laimingas žmogus, o po kelių ar keliasdešimties metų – skausmas bei vargas.
Tai kažkuo primena situaciją, kai lipi ant kėdės ar stalo, norėdamas pasiekti į palubę užkeltą daiktą, ir paskutinę akimirką, kai tikslas jau beveik pasiektas, improvizuotos kopėčios... sulūžta. Žinoma, dėl nesėkmės kalti kiti. Tačiau kodėl reikia gyventi tokiame pasaulyje, kuriame visada atsiranda kaltų?
Kodėl gero norėti sugebame, o padaryti ne? Gal kas nors bandys prieštarauti, pasakodamas dar vieną sėkmės istoriją. Tačiau kažkodėl tuomet, kai atrodo, kad jau pasiekta pusiausvyra bei tobulumas, įvyksta kažkas nelaukto. Kyla ekonominė gerovė ir staiga krizė, teroro aktai, hibridiniai karai, nebesuvaldomi pabėgėlių srautai. Kad ir kaip nesinorėtų, tenka pripažinti labai skaudžią, seniai užrašytą tiesą:
Visi paklydo ir tapo netikusiais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno! Jų gerklė – atviras kapas; savo liežuviais klastas jie raizgė, gyvačių nuodai jų lūpose. Jų burna pilna keiksmų ir kartumo, jų kojos eiklios kraujo pralieti, jų keliuose griuvimas ir vargas. Jie nepažino taikos kelio, ir prieš jų akis nestovi Dievo baimė (Apaštalo Pauliaus laiško Romiečiams 3 sk. 12–18 eil.).
Kaip išlipti iš vargo duobės? O gal nesu toks blogas, tik gyvenu bjauriame pasaulyje?
Turbūt sunkiausia pripažinti, kad pats neturiu jokios galimybės tapti tikrai geras. Tačiau prisipažinus atsiveria malonės durys – Jėzaus Kristaus prikėlimu iš numirusių Dievas mus atgimdė gyvai vilčiai!
Gabrielius Lukošius
_64x64_9de.jpg)
