Nubrauktos dulkės

Paskutinę spalio dieną minime ir švenčiame (ne, ne heloviną) Reformaciją. Visiems krikščionims tai turėtų būti labai svarbi šventė. 

Kodėl? Nes Kūrėjas nuo didingos tiesos nupūtė tariamo pamaldumo dulkes. 

Jei pabandytume paklausti šalia gyvenančių žmonių, ką reikia daryti, kad būtum Kūrėjo išgirstas bei priimtas, vargu ar daug žmonių iš didelės minios pasakytų, jog reikia nuoširdžiai pasitikėti Jėzaus Kristaus atliktu darbu – Jo mirtimi ant kryžiaus už mūsų nuodėmes ir prisikėlimu iš mirusiųjų. O tai, remiantis Šventojo Rašto liudijimu, yra vienintelis būdas būti sutaikintiems su savo Kūrėju. Jokio kito nėra. Pats Jėzus pasakė, kad Jis yra vienintelis kelias ateiti pas Kūrėją. Tai Jo didžiausios meilės ir gailestingumo apsireiškimas. Mes prie Jo atlikto darbo negalime pridėti jokių savo darbelių. Mums tenka pripažinti savo beviltiškumą ir patikėti Jo gelbstinčiu gerumu. Tik tokiu būdu atstatomas bei palaikomas ryšys su Kūrėju. Ši tiesa visiškai priešinga mūsų žmogiškam norui viską užsitarnauti ir savo pačių pastangomis prisidėti prie Kristaus aukos. Šiam žmogiškam norui iškreipti Dievo Evangeliją Kristaus apaštalai priešinosi jau nuo pat krikščionybės ištakų. Šiuo klausimu vyko pirmasis apaštalų susirinkimas, ir buvo parašytas vienas pirmųjų apaštalo Pauliaus laiškų. Tačiau, nežiūrint to, kad apaštalai labai griežtai pasipriešino šiam paklydimui, einant laikui žmogiškasis noras „patobulinti“ Dievo kelius rado būdų paslėpti dievišką tiesą po įvairiausiais religinio uolumo priedais.

Šventajame Rašte Evangelijose skaitome, jog žmonės, kurie buvo įsitikinę, kad labai uoliai laikosi Dievo nurodymų, iš tiesų buvo įsikibę į savo sukurtas tradicijas ir jas gindami pasipriešino pačiam Jėzui Kristui. Paskutinį vakarą prieš savo kančią, Jėzus perspėjo apaštalus: Jie šalins jus iš sinagogų, ir ateina valanda, kada tie, kurie jus žudys, tarsis tarnaują Dievui. Jie jums tai darys, nes nei Tėvo, nei manęs nepažįsta (Evangelijos pagal Joną 16 skyriaus 2–3 eilutės). 

Žmonės su savo susikurtu religiniu uolumu visais laikais priešinasi Kūrėjo tiesai. Viduramžiais Evangelijos tiesa buvo giliai paslėpta po iškreipto dievotumo dulkėmis (pamaldos lotynų kalba, Šventasis Raštas prieinamas tik siauram dvasininkijos ratui, religinės žmonių praktikos pilnos įvairiausių prietarų, po šventųjų garbinimu pasislėpusi pagoniška pasaulėžiūra su daugybe skirtingų dievų ir t. t.).  

Kai Reformacijos metu Kūrėjo tiesa vėl sušvito, visiems krikščionims yra kuo džiaugtis ir ką švęsti.

 

Bendrinti: