Nuojauta

Jis (Dievas) atsiuntė žmonijai tai, ką vadinu gerais sapnais: turiu galvoje tuos keistus, po visas pagoniškas religijas išsibarsčiusius pasakojimus apie dievą, kuris miršta ir vėl sugrįžta, ir savo mirtimi kažkokiu būdu padovanoja žmonėms naują gyvenimą (C. S Lewis „Tiesiog krikščionybė“, 54–55 p.).

Žiūrėdami į šiandienos menininkų kūrinius (pradedant knygomis ir baigiant filmais), galime savęs paklausti, kodėl daugelyje iš jų tiek daug beviltiškumo nuojautų. Kodėl rašomi ir rodomi įvairiausi pasaulio pabaigos scenarijai, pasakojamos istorijos apie vampyrus, vilkolakius, zombius, terminatorius ir šiaip nevilties traiškomus žmones? Kodėl daugelyje tų istorijų gali matyti gelbėtojo lūkestį, kurį išreiškia vienas ar keli personažai? Ar tai tik prasimanymai, ar tikrovės nuojauta? Beviltiškoje situacijoje atsiranda vyras, moteris arba vaikas, kuris sugrąžina viltį. Vis ta pati įvairiausiais būdais papasakota istorija. Vienu atveju skęstantis „Titanikas“ ir jaunuolis, savo meile bei pasiaukojimu išgelbstintis merginą. Kitu – baisaus viruso naikinama žmonija ir ypatingų galių turinti mergina, po žūtbūtinės kovos paskleidžianti priešnuodį, sustabdantį pražūtingą epidemiją. Dar kitu – žmoniją pavergiantis dirbtinis intelektas ir pasiaukojantis išlaisvintojas.

Neviltis ir gelbėtojai.

Net nenorom gali susidaryti įspūdis, kad vadovaudamiesi kūrybinio darbo išlavinta nuojauta, menininkai apčiuopia nematomą tikrovę, nepasiekiamą penkiais pojūčiais. Jie tarsi migloje įžvelgia esminio žmonijos istorijos įvykio kontūrus, tačiau nenori pripažinti, kad tikroji išgelbėjimo drama jau įvyko.

Jūs buvote mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote pagal šio pasaulio būdą, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, kuri dabar veikia neklusnumo vaikuose. <...> Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš savo didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, atgaivino kartu su Kristumi, – malone jūs esate išgelbėti, – kartu prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje, kad ateinančiais amžiais savo gerumu parodytų mums beribius savo malonės turtus Kristuje Jėzuje. Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų – tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų. Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti (Apaštalo Pauliaus Laiško efeziečiams 2 skyriaus 1–2 ir 4–10 eilutės).

Gabrielius Lukošius