Paėmę į rankas naują knygą dažnai atsiverčiame pirmąjį, o po to paskutinį knygos skyrių ir perskaitome knygos pradžią bei pabaigą. Vargu ar kiekvienas taip elgiasi, bet taip elgtis siūlo patariantys, kaip susidaryti pirmą įspūdį apie knygą. Jeigu ta knyga yra Šventasis Raštas, tai į rankas paimame vieną knygą, sudarytą iš šešiasdešimt šešių knygų, ir pradžia – pirmasis Pradžios knygos skyrius, kuriame pasakojama, kaip Dievas viską sukūrė, o pabaiga – paskutinis Apreiškimo Jonui skyrius, prasidedantis labai įspūdingu vaizdu: Jis (angelas) parodė man tyrą gyvenimo vandens upę, tvaskančią tarsi krištolas, ištekančią nuo Dievo ir Avinėlio sosto. Viduryje miesto gatvės, abiejose upės pusėse, augo gyvenimo medis, duodantis dvylika derlių, kiekvieną mėnesį vedantis vaisių, o to medžio lapai – tautoms gydyti. Ir nebus daugiau jokio prakeikimo. Mieste stovės Dievo ir Avinėlio sostas, ir Jo tarnai tarnaus Jam. Jie regės Jo veidą, ir jų kaktose bus Jo vardas. Ten nebebus nakties, jiems nereikės nei žiburio, nei saulės šviesos, nes Viešpats Dievas jiems švies, ir jie viešpataus per amžių amžius (Apreiškimo Jonui 22 skyriaus 1–5 eilutės).
Perskaitę šias eilutes anaiptol ne visada susimąstome, ką jos mums sako. Ką reiškia gyvenimo vandens upė, gyvenimo medis, „nebus daugiau jokio prakeikimo“, „jie regės Jo veidą“ ir „jiems nereikės nei žiburio, nei saulės šviesos“? Ką šiais žodžiais nori pasakyti mūsų Kūrėjas, kuris įkvėpė žmones, užrašiusius Šventąjį Raštą? Jis rodo mums sunkiai suprantamus amžinojo gyvenimo vaizdus. Norint suvokti šių vaizdų didybę būtina dėmesingai skaityti visą Šventąjį Raštą.
Kai mūsų protėviai, patikėdami melu, paniekino Kūrėją ir patys bandė stotis į Jo vietą, jie nebegalėjo prieiti prie gyvenimo medžio. Mirtis tapo neišvengiama. Šio poelgio pasekmės ženklina visą žmonijos istoriją. Žmonės svajoja apie nesibaigiantį gyvenimą, visaip bando tai pasiekti ir niekaip nepajėgia to padaryti.
Po nuopuolio nė vienas žmogus nebegali matyti Kūrėjo veido. Tai visų žmonių tragedija, nes įtikėtas melas mus atskyrė nuo tiesakalbio Dievo. Tačiau Kristaus mirtis ant kryžiaus sutaiko su Kūrėju kiekvieną patikėjusį Avinėlio auka, ir šie Jono užrašyti vaizdai tampa ateinančia tikrove, nauja pradžia.
_64x64_9de.jpg)
