Turbūt dauguma iš mūsų esame nors viena ausimi kažką girdėję apie Poncijų Pilotą, Romos imperatoriaus paskirtą Izraelio valdytoją, kuris pasidavė minios šauksmui ir nuteisė Jėzų Kristų nukryžiuoti. Pabandykime save įsivaizduoti jo vietoje.
Tau atvedė suimtą prievarta valdomos tautos žmogų, jo paties tautiečių kaltinamą politinio maišto kurstymu. To žmogaus gyvybė – tavo rankose. Atrodytų, jis turėtų būti prislėgtas baimės arba pilnas aiškiai matomo priešiškumo bei religingo teisuolio išdidumo, tačiau jo veide nėra jokių baimės pėdsakų. Jis nepanašus į religinį fanatiką, siekiantį politinės savo tautos nepriklausomybės. Nei baimės, nei pasipūtimo, nei priešiškumo. Neapsimesta ramybė ir nuoširdus pasitikėjimas. Pradedi numanyti, kad susitikai su nepalyginamai už tave brandesniu žmogumi. Jautiesi tarsi atsidūręs ties dviejų pasaulių riba. Žiūrint kasdieniškai, prieš tave teismui atvestas suimtas žmogus, kurio veide matomos sumušimų žymės. Tačiau giliau tavo sieloje sušmėžuoja nuojauta, jog prieš tave – kažkas be galo didinga. Tam tikromis akimirkomis tarsi trumpam prasiskleidžia nematoma uždanga, ir širdis suvirpa nuo gąsdinančios girdimų žodžių prasmės. Kiekvienas, kas laikosi tiesos, klauso mano balso.
Susitikus su Jėzumi neišeina toliau gyventi, lyg nieko nebūtų įvykę. Tenka arba Juo patikėti ir priimti Jo sakomus žodžius, arba peržengti savyje kažkokią ribą ir pulti save įtikinėti, kad jokio uždangos prasiskleidimo nebuvo. Prieš tave – tik paprastas kaltinamasis, keistuolis, kuris turi įtaigumo galių. Apie kokią tiesą jis kalba? Kas gali turėti tiesos monopolį? Kiekvienas žmogus turi savo tiesą.
Visos šios mintys geros ir teisingos, kol nepatiri akistatos su tiesa.
Žinoma, paradoksalu, kad jos kyla teisėjo galvoje, nes kaip vertinti ir teisti, jeigu neaišku, kas yra tiesa. Tačiau labai sunku iš valdytojo tapti pavaldiniu ir priešais tave stovinčiame suimtajame pripažinti savo karalių. Štai ant tokios pasirinkimo ribos nuskambėjo legendiniu tapęs Piloto klausimas: O kas yra tiesa?! Jis tapo priedanga, leidžiančia atsiriboti nuo Kristaus. Valdytojas pasirinko „politinę išmintį“ – paklusti daugumos balsui.
O Viešpats net tokiomis ypatingai sunkiomis aplinkybėmis išliko savimi. Jėzus neprarado nuovokos, kas Jis yra ir kam atėjo į šį pasaulį. Jis iki galo išliko tikrąja šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų. Jo žodžiai net ir šiose aplinkybėse buvo gyvybės versmė, o ne sustingusios frazės.
Gabrielius Lukošius
