Permainų slenkstis

Galvoju, kad kiekvienam žmogui, gyvenusiam daugiau nei trisdešimt metų, vienaip ar kitaip teko susiliesti su mirtimi, pajusti jos „kvapą“. Nujaučiu, kad labai ryškiai tai išgyvena mirtini ligoniai. Nebelieka ateities vilčių, sąžinės teismui prieš akis iškyla įvairiausi praeities įvykiai ir nuolatos šmėžuoja mintis, kad gyvenimas čia, žemėje, negrįžtamai baigiasi. Tačiau ne vien mirtini ligoniai patiria mirties realumą. Ryškiau ar mažiau ryškiai jį pamato kiekvienas. Tokie „susitikimai“ paskatina arba desperatiškai ieškoti gyvenimo prasmės, arba egzistencinius klausimus išstumti už dėmesio lauko ribų ir nerti į regimo gyvenimo srautą.

Taip manau, nes pačiam teko susiliesti su mirties realumu ir bendrauti su kitais panašių akimirkų išgyvenusiais žmonėmis. Mano atveju, sielą prispaudė tai, ką šiuolaikiškai pavadinčiau gilia depresija. Apie pusę metų kiekvieną dieną „liečiausi“ su pačia mirtimi ir niekaip negalėjau nuo to pabėgti. Negelbėjo nei draugų kompanijos, nei svaigalai.

Beveik nutrūko bendravimas su aplinka, nes toks tamsos suspaustas ir užsisklendęs tu nebeįdomus aplinkiniams, o jie – tau. To pusmečio pradžioje vos ne iki beprotybės gniuždė ateistinio auklėjimo pagimdyta mintis, kad manęs, kaip asmens (šiandien pasakyčiau „kaip sielos“), nebeliks. Kankinančiam patyrimui trunkant kelias savaites, pradėjau nujausti, kad mirties slenkstis nėra žmogiškos būties pabaiga. Tik ta nuojauta nesumažino vidinio skausmo. Ją lydėjo suvokimas, kad kūno mirtis nepakeis sielos būsenos – su mirtimi neateis ramybė, vidinė kryptis – į neviltį, skausmą ir tamsą – nesikeis.

Ėmiau suprasti, jog pokyčiai galimi tik tol, kol gyveni šioje žemėje. Kaip pasikeisti? Kelis mėnesius stengiausi nepasiduoti mane spaudusiai tamsai, bandydamas mankštintis, iš paskutinių jėgų dirbti, netgi alinti save. Visos tos pastangos dar akivaizdžiau atskleidė mano bejėgiškumą.

Išbandęs įvairius dvasinius mokymus, nevilties spaudžiamas pradėjau melstis. Po poros mėnesių kasdienių maldų, vieną rytą aiškiai suvokiau, jog esu išgirstas, ir mano nuodėmės man atleistos. Nepraėjo nė dvi dienos nuo to ryto ir mirties realumą pakeitė gaivus Gyvybės Dvasios dvelksmas.

Dievas, apstus gailestingumo, iš savo didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, atgaivino kartu su Kristumi (Apaštalo Pauliaus Laiško efeziečiams 2 skyriaus 4–5 eilutės).

Gabrielius Lukošius

Nuotrauka Gedos Žyvatkauskaitės

Bendrinti: