Padrąsinimas

Jis buvo okupacinės Romos imperijos kariuomenės karininkas, bet gerbė okupuotą Izraelio tautą ir jos tikėjimą. Tas vyras matė prasmę iš turimų lėšų pastatyti izraelitams maldos namus. Jis suprato, kad Izraelis yra ypatinga tauta, turinti Kūrėjo pažadą atnešti Jo palaiminimą visoms žemės tautoms. To karininko sieloje šis žinojimas nesukėlė pavydo ar neapykantos. Priešingai, kariškis pamilo izraelitus, ir savo meilę išreiškė pastatydamas sinagogą.

Sunku pasakyti, kokie buvo jo santykiai su namiškiais, bet Šventasis Raštas mums liudija, kad vieną savo tarną jis tikrai brangino. Tarnas susirgo, ir liga jau baigė jį įveikti. Karininkas išgirdo apie Jėzų iš Nazareto. Kokia tai buvo žinia, galime tik spėlioti. Gal jo pažįstami jam pasakė, kad Izraelio žemėje pasirodė ypatingas pranašas, gal jis nugirdo besikalbančius žmones apie jauną pamokslininką, kuris gydo ligonius. Išgirsta žinia pažadino viltį. Karininkas kreipėsi į savo pažįstamus garbingus izraelitus, prašydamas pakviesti Jėzų, kad ateitų ir išgydytų sergantį tarną. 

Keli žydų vyresnieji atėjo pas Jėzų ir perdavė karininko prašymą, aiškindami, kad tas kitatautis tikrai vertas tokios pagalbos. Jėzus nuėjo su jais. Jau visai netoli karininko namų juos pasitiko kiti to žmogaus draugai (irgi izraelitai). 

Romos armijos karininkas, bendraudamas su jais, žinojo, kad Mozės įstatymas jiems neleidžia užeiti į kitataučio namus. Jis prašė pažįstamų pakviesti Jėzų, nes taip pat suvokė, jog pats, būdamas kitatautis, neturi Dievo suteiktos teisės kreiptis į Jo Siųstąjį. Ką tam kariškiui daryti? Jis pats nevertas ateiti pas Jėzų ir negali Jo priimti savo namuose, o mylimas tarnas galuojasi mirtimi.

Tačiau Raštas liudija, kad tikėjimui atsiveria malonės durys. Šiuo atveju Kūrėjas panaudojo profesinę karininko patirtį. Tas žmogus žinojo, ką reiškia valdžią turinčio žmogaus žodis. Jis pats paklusdavo aukštesnių kariškių komandoms, o jo pavaldiniai besąlygiškai vykdydavo jo nurodymus.

Jėzų prie namų pasitikę karininko draugai perdavė žinią: „Tau tereikia tarti žodį, ir mano sergantis tarnas pasveiks.“

Šis karininkas yra ypatingas padrąsinimas kiekvienam tikinčiajam. Jis sulaukė pagalbos, nors neturėjo Kūrėjo pažadų, kuriuos šiandien turi kiekvienas Jėzumi Kristumi patikėjęs bet kurios tautos žmogus: <…>  nes per Jį vieni ir kiti (izraelitai ir visų kitų tautų žmonės) galime prieiti prie Tėvo viena Dvasia (Apaštalo Pauliaus Laiško efeziečiams 2 skyriaus 18 eilutė).

 

Bendrinti: