Dabar sunku tiksliai pasakyti, kiek dienų tuo metu buvo likę iki Jėzaus mirties ant kryžiaus – dvi savaitės, kiek mažiau ar daugiau. Jis su pasekėjais ėjo į Jeruzalę paaukoti save už visų žmonių nuodėmes ir patikėjusius Jo auka sutaikyti su Kūrėju.
Ir štai, tomis dienomis Jėzui atnešdavo kūdikių, kad Jis juos paliestų (Evangelijos pagal Luką 18 skyriaus 15 eilutė). Jo pasekėjai draudė trukdyti Mokytoją. Bet Jėzus, pasišaukęs vaikučius, tarė: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite jiems, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriims Dievo karalystės kaip kūdikis, niekaip neįeis į ją!“ (ten pat, 16–17 eilutės).
Ką šis trumpas epizodas iš paskutinių Kristaus tarnystės dienų reiškia mums šiandien? Ar mums reikia įeiti į Dievo karalystę? Turime sau atsakyti į klausimą: ar norime į ją patekti? Ar norime gyventi mūsų Kūrėjo karalystėje?
Žodžiai „Dievo karalystė“ tikriausiai sukelia pačių įvairiausių minčių bei vaizdinių. Tačiau turime tvirtą apaštalo Pauliaus liudijimą apie esmines Dievo karalystės savybes: Dievo karalystė <...> yra <...> teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje (Apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams 14 skyriaus 17 eilutė). Teisumo, ramybės ir džiaugsmo nori visi žmonės. Kiekvienas nori būti teisus, turėti ramybę ir džiaugtis gyvenimu, tačiau žmonės siekia tų dalykų netinkamais būdais, manydami, kad gali tai užsitarnauti savo jėgomis, nusipelnyti įėjimą į Dievo karalystę.
Jėzus vienu sakiniu išsklaido tokias mintis: Kas nepriims Dievo karalystės kaip kūdikis, niekaip neįeis į ją. Ką reiškia priimti Dievo karalystę kaip kūdikiui? Ar gimę į šį pasaulį kažkuo užsitarnavome tėvų rūpestį? Mes paprasčiausiai priėmėme viską, kas mums buvo duodama. Pasirodo, tam, kad įeitume į savo Kūrėjo karalystę, turime su vaikišku pasitikėjimu priimti Jo neįsivaizduojamai didelę dovaną – Kristaus mirtį už mūsų nuodėmes ir patikėti Jo prisikėlimu iš numirusių.
Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš mirusiųjų, būsi išgelbėtas. Nes širdimi tikima, ir taip įgyjamas teisumas, o lūpomis išpažįstama, ir taip įgyjamas išgelbėjimas (Laiško romiečiams 10 skyriaus 9–10 eilutės).
_64x64_9de.jpg)
