.jpg)
Skaitant Šventąjį Raštą mus pasiekia žinia, kad Jėzus iš Nazareto (nuo Jo gimimo skaičiuojame metus) buvo nukryžiuotas, mirė ir prisikėlė iš mirusiųjų. Po prisikėlimo Jis buvo paimtas į dangų, o vieną dieną sugrįš į žemę Jo laukiančiųjų išgelbėjimui.
Žmonės labai įvairiai vertina ir komentuoja šią žinią. Daugelis vadina ją prasimanymu, gražia pasaka ar dar kaip nors panašiai, aiškina, jog tai iš įvairių praeities mitų sukurpta istorija. Nieko naujo. Nuo tų laikų, kai dar gyveno Jėzaus prisikėlimo liudininkai, kurie savo akimis matė Jo kančią, mirtį, prisikėlimą bei žengimą dangun, buvo aiškinančių, jog visa ši istorija yra gudriai išgalvotų pasakų mėgdžiojimas.
Todėl apaštalas Petras antrame savo laiške rašė, jog skelbdamas Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą nemėgdžioja gudriai suregztų prasimanymų. Jis pats matė Viešpaties Jėzaus didybę, kai su kitais dviem Jėzaus mokiniais, broliais Jonu ir Jokūbu, kartu su Jėzumi buvo ant kalno. Ten Jėzus atsimainė jų akivaizdoje, ir Jo drabužiai pradėjo spindėti tarsi sniegas. Petro ir brolių patirtis buvo stulbinanti. Jiems pasirodė Mozė ir Elijas. Tie didieji praeities Dievo tarnai kalbėjosi su Jėzumi. Tolimoje praeityje gyvenę pranašai, apie kuriuos buvo tik skaityta, jog Kūrėjas juos savu laiku pasiėmė pas save, akivaizdžiai buvo gyvesni už gyvuosius. Tačiau ne tai svarbiausia. Tuomet juos apgaubė debesis ir iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi, Jo klausykite.“ Kai debesis nuslinko Jėzaus mokiniai matė tik savo mokytoją.
Taigi, apaštalas Petras liudija, jog tuomet matė Jėzų Kristų Jo šlovėje ir todėl žino, ką skelbia. Išgyvenęs tokią šlovingą patirtį, jis rašė, kad dar labiau nei šis įvykis skelbiamą žinią patvirtina senųjų pranašų žodis. Tas žodis apie ateisiančią Dievo karalystę neišvengiamai išsipildys, nepriklausomai nuo to, kas apie šią žinią ką sakytų. Tačiau suprasti pranašų raštus įmanoma tik padedant Dievo Dvasiai, kurios įkvėpti jie kalbėjo.
Pirmiausia žinokite, kad jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė niekada nėra atėjusi žmogaus valia, bet kalbėjo Šventosios Dvasios įkvėpti šventi Dievo žmonės (Apaštalo Petro Antrojo laiško 1 skyriaus 20–21 eilutės).
