Prasidėjo

Štai Aš kuriu naują dangų ir naują žemę. Senųjų nebeatsimins ir apie juos nebegalvos. Jūs džiaugsitės ir džiūgausite amžinai tuo, ką Aš sukursiu, nes Jeruzalę sukursiu džiūgauti ir jos žmones džiaugsmui (Izaijo pranašystės 65 skyriaus 17–18 eilutės).

Tai pažadas, kurį Visagalio Kūrėjo pranašas Izaijas paskelbė apie septyniašimtuosius metus prieš Kristų. Nuo to laiko praėjo jau beveik trys tūkstančiai metų. Kyla klausimai, ar kada nors šie žodžiai išsipildys ir, jeigu išsipildys, tai kada. Tačiau nedaugelis supranta, kad šio pažado išsipildymas jau prasidėjo prieš du tūkstantmečius, kai Jėzus Kristus po kančios ir mirties prisikėlė iš numirusių. Tai kūno pojūčiams neapčiuopiama pradžia, todėl ji atrodo nereali, bet Kristaus kančia, mirtis ir prisikėlimas yra esminis įvykis Visatos istorijoje, keičiantis ne tik žmonijos, bet visos kūrinijos kryptį. Daugelį tokie žodžiai gali nustebinti. Ar ne per garsiai pasakyta?

Kol vadovaujamės tik savo penkiais pojūčiais, tokie teiginiai atrodo kaip tušti svaičiojimai. Juk niekas tą dieną, kai Kristus kėlėsi iš mirusiųjų, regimai nepasikeitė. Dangus netapo mėlynesnis. Priešingai, vis aiškiau matome negatyvias mūsų planetos permainas.

Tačiau naujasis pasaulis prasidėjo ne išorėje, bet Kristumi patikėjusių žmonių širdyse. Jėzumi patikėję žmonės gimsta naujam gyvenimui Dievo Karalystėje. Apaštalas Paulius rašė tikintiems graikams, jog kiekvienas esantis Kristuje yra naujas kūrinys. Kas sena – praėjo, štai visa tapo nauja (Apaštalo Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams 5 skyriaus 17 eilutė).

Tą dieną, kai Jėzus prisikėlęs iš mirusiųjų atėjo pas savo artimiausius mokinius, iš baimės užsidariusius namuose, kuriuose buvo apsistoję, ir pasakė „Ramybė jums“, niekas iš jų nesuprato įvykusios permainos dydžio. Jie džiaugėsi ir vėl galvojo apie prieš tris dienas prarastas politinės Izraelio nepriklausomybės viltis – iš mirusiųjų prisikėlęs Izraelio Karalius tikrai išvaduos izraelitus iš romėnų okupacijos ir išpildys senųjų laikų pranašystes apie Izraelio viešpatavimą visoms tautoms. 

Tikrąją Kristaus mirties ir prisikėlimo didybę apaštalai pradėjo suprasti vėliau. Apie tai galime skaityti jų laiškuose: Nes Tėvui patiko Jame (Kristuje) apgyvendinti visą pilnatvę ir per Jį visa sutaikinti su savimi, darant Jo kryžiaus krauju taiką, – per Jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje (Apaštalo Pauliaus Laiško kolosiečiams 1 skyriaus 19–20 eilutės).

Bendrinti: