Prisipažinimas

Daugelis tikinčiųjų yra girdėję trumpą psalmę, užrašytą beveik prieš tris tūkstantmečius. Psalmės autorius, Izraelio karalius Dovydas, ją pradeda žodžiais: Viešpats yra mano ganytojas ... (23 psalmės 1 eilutė).

Karalius Dovydas augo didelėje šeimoje. Jis – jauniausias iš aštuonių brolių ir jo pareigos buvo ganyti avis. Tačiau nuo ankstyvos paauglystės jis suprato, kad yra gimęs Dievo tautoje, ir Izraelio Dievas, visa ko Kūrėjas, dalyvauja jo gyvenime. Dovydas patyrė Kūrėjo pagalbą ganydamas tėvo avis: kai liūtas arba lokys užpuldavo jo ganomas avis, Dovydas Dievo padedamas sugebėdavo apginti savo bandą.

Prisimindamas paauglystės laikus, karalius užrašė psalmę, kurioje išsakė savo pasitikėjimą Izraelio Dievu. Šios psalmės žodžiai jau tris tūkstantmečius guodžia ir įkvepia ją skaitančius bei giedančius tikinčiuosius.

Skaitydami ją, matome Kūrėjo rūpestį savo kūriniu, kuris pasitiki Juo, kaip avis pasikliauja savo piemeniu. Tačiau išpažindamas savo pasitikėjimą Dievu, kaip savo ganytoju, karalius Dovydas netiesiogiai prisipažįsta, kad jis yra Kūrėjo ganoma avis.

Šiandien nedaugelis žmonių žino, kad avys yra labai kvaili gyvūnai, negebantys savarankiškai išgyventi. Joms reikalinga nuolatinė piemens priežiūra, arba jos turi būti uždarytos aptvare, kad niekur nenuklystų. Kiti naminiai gyvūnai – arklys, šuo, katė – net palikti kur nors tolėliau nuo namų, lengvai patys randa kelią namo, bet ne avys. Avis reikia parginti namo, nes paliktos vienos jos pačios nepareis. Jos lengvai išsigąsta ir supanikuoja. 

Kai šiandien mes, tikintieji, sakome, jog Kristus yra mūsų Ganytojas, o mes – Jo avys, darome tai paprasčiausiai perimdami Šventojo Rašto vaizdinius ir nesusimąstydami, ką ši biblinė metafora pasako apie mus.

Tačiau karalius Dovydas gerai žinojo, kad avys yra kvaili ir nesavarankiški gyvūnai, kuriems reikia nuolatinės priežiūros. Sakydamas, jog Viešpats yra jo Ganytojas, karalius pripažino, kad jam, kaip aviai, nuolatos reikalinga priežiūra, kad jis nėra gabus gyventi savarankiškai ir jam neužtenka nuovokos pačiam savimi pasirūpinti.

Ar mes, tikintieji, sakydami, jog esame Kristaus avių kaimenė, pripažįstame, jog mums reikalingas mūsų sielų Ganytojas, kad mes patys esame greiti paklysti ir nesugebame rasti kelio namo, kad mus labai lengva išgąsdinti ir mes greitai supanikuojame? Ar pripažįstame, kad Gelbėtojas mums reikalingas kiekvieną dieną? 

 

Bendrinti: