Rąstas akyje

Manau, jog dauguma žmonių girdėjo posakius: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami“ bei „Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami.“ Lengva pasakyti „neteiskite“, bet tai anaiptol nėra paprasta įvykdyti. Jei pradedame atidžiau save stebėti, beveik kiekviename žingsnyje aptinkame, jog matant kitų žmonių klaidas mintyse nuskamba – „Aš ne toks.“ Šis vertinimas gali įgyti pačius įvairiausius pavidalus: ne toks priekabus, ne toks apsileidęs, ne toks pedantiškas, ne toks nesivaldantis, ne toks bejausmis ir begalė visokių kitokių. Tokiu būdu net patys to nepastebėdami kitus teisiame, o save teisiname.

Pacituotus žodžius pasakė Jėzus iš Nazareto. Jie užrašyti Evangelijoje pagal Matą: Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta. Kodėl matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje? <...> Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš savo brolio akies (7 skyriaus 1–3 ir 5 eilutės). Jėzus kalbėjo savo pasekėjams. Visų pirma jis išsakė aiškų Kūrėjo norą, kad nebūtume teisiami. Tuomet paaiškino amžiną gyvenimo dėsnį – kokiu teismu teisiame, tokiu patys būsime teisiami. O galiausiai pateikė komišką vaizdą: žmogus nori padėti artimui, bandydamas išimti krislelį iš jo akies, o jo paties akyje styro rąstas. Šiuo vaizdu Jėzus mums parodė, kokius jis mus mato, kai piktindamiesi kito žmogaus klaidomis imame jį taisyti. 

Tuo metu, kai piktinamės šalia esančiais, negalvojame, jog tų žmonių ydos yra tik krislai jų akyse, o mūsų sugedimas yra lyg rąstas. Tačiau žiūrėdami į kitų klaidas ir teisdami juos, nesusimąstome, kad visi esame sužaloti to paties nuodo, vadinamo nuodėme. Savo artimui iš tiesų galėsime padėti tik tuo atveju, jeigu, anot Jėzaus, išritinsime iš savo akies rąstą. 

Kaip tai įmanoma? Kai pradedame bandyti išrauti blogio šaknį iš savo širdies, aptinkame, jog patys to nepajėgiame padaryti. Tam, kad galėtume padėti klystančiam jo neteisdami, Kūrėjas paaukojo savo Viengimį Sūnų. Ir tik tuomet, kai pripažįstame savo varganą padėtį ir patikime Jo atliktu darbu, patys galime tapti nebe teisuoliškais teisėjais, bet gailestingumo šaltiniais. 


 

Bendrinti: