Realybės centras

Kažin ar pačią lakiausią vaizduotę turintys mokslinės fantastikos kūrėjai nors apytiksliai įsivaizduoja, kaip atrodo realybės centras ir kas jame vyksta. Kas gali tai žinoti? Vadinu tai realybės centru, nes turiu omeny centrą viso to, kas yra, o ne tik visatą.

Turėtume nustebti išgirdę, jog kažkas matė tai, kas vyksta realybės centre, ir ne tik matė, bet ir papasakojo savo patirtį, ją užrašydamas.

Tačiau kam iš mūsų rūpi realybės centras? Esame tokie panašūs į Dž. R. R. Tolkino „Žiedų valdove“ sukurtus hobitus, gyvenančius savo mažame pasaulėlyje ir net nepagalvojančius apie tuos didingus įvykius, kurie lemia jų ateitį.

Norintieji iš tiesų sužinoti, kaip atrodo visa ko centras, atsiverskite paskutinės Šventojo Rašto dalies – Apreiškimo Jonui – ketvirtą skyrių. Skaitydami pasitelkite vaizduotę. 

Jeigu skaitytumėte kažkieno įspūdžius apie koncertą, kurio metu buvo daug šviesos efektų, o dėl ypatingai garsios muzikos buvo neįmanoma susikalbėti, tikriausiai įsivaizduotumėte, kaip tai atrodė.

Dėmesingai skaitant ketvirtąjį Apreiškimo knygos skyrių, jau perskaičius pirmąjį sakinį turėtų sukrėsti aprašytas vaizdas ir garsas: Paskui aš pažiūrėjau, ir štai atvertos durys danguje, ir pirmasis balsas, kurį girdėjau gaudžiant tarsi trimitą, kalbėjo: „Užženk čionai, ir tau parodysiu, kas toliau turi įvykti“ (Apreiškimo Jonui 4 skyriaus 1 eilutė).

Pasakotoją ištiko Dvasios pagava, ir jis atsidūrė toje vietoje, kurią pavadinau visa ko centru. Ir štai danguje buvo sostas, o soste – Sėdintysis (ten pat, 2 eilutė). Kai skaitome šiuos žodžius, Kūrėjas leidžia mums pažvelgti į savo sosto menę. Pasirodo, visa ko centras esame ne mes, o Tas, kuris viską sukūrė. Jo sostas neįsivaizduojamai įspūdingas. Tačiau sosto menėje Jis nėra vienas. Aplinkui sostą regėjau dvidešimt keturis sostus ir tuose sostuose sėdinčius dvidešimt keturis vyresniuosius baltais drabužiais, o jų galvas puošė aukso vainikai (ten pat, 4 eilutė). Sėdintysis soste yra toks didingas ir nuostabus, kad visi esantys menėje persmelkti paties nuoširdžiausio, mūsų pasaulyje nepatiriamo susižavėjimo ir dėkingumo. Ten, kur sprendžiamas visų mūsų likimas, nuolatos skamba nesibaigiančio žavėjimosi žodžiai: Šventas, šventas, šventas, Viešpats, visagalis Dievas, kuris buvo, kuris yra ir kuris ateina! (ten pat, 8 eilutė).


 

Bendrinti: