Santuoka

Koks mūsų požiūris į santuoką? Ar tai kažkas labai rimta, svarbu ir tiesiogiai susiję su mūsų tapatybe, ar keistas, iš praeities ateinantis ir gyvenimo laisvę varžantis prietaras? Ką galime vadinti santuoka ir apie ką ji mums kalba? Panašius ir daugelį kitų klausimų šiandien galime užduoti išgirdę žodį „santuoka“. Kokiu pasakojimu apie santuoką tikime?

Pradėkime nuo savęs. Kiekvienas atėjome į šį pasaulį kaip vyro ir moters tarpusavio santykių pasekmė. Nuo tų dienų, kai pradedame prisiminti savo vaikystę, galime pasakyti, jog tikrai norėjome, kad mama ir tėtis mylėtų vienas kitą, gyventų santarvėje ir mylėtų mus, jų vaikus. Kaip yra pasakęs vienas praeities autorius: „Namus malonia vieta daro ne gražūs daiktai, bet tėtis ir mama.“

Ar vaikai norėtų, kad jų tėvai būtų ištikimi vienas kitam?

Manau, šis klausimas taip pat neatskiriamas nuo santuokos temos. Ištikimybės tema labai tampriai susijusi su mūsų kilmės pasakojimu. Iš kur mes? Kokiam tikslui? Ar ištikimybė tik keista idėja, leidžianti pavergti savo artimą, ar vienas iš gražiausių žmogiškumo bruožų? Jeigu tikime, jog esame nesibaigiančio atsitiktinumų srauto pasekmė, tuomet ištikimybė tik laikina idėja, kad labai sunkiu mūsų evoliucijos momentu apsaugotų mus nuo išnykimo, nes du vienas kitam ištikimi žmonės geriau išaugina ir apsaugo savo vaikus. Tačiau, kodėl tuomet norime, kad mus mylintys žmonės būtų mums ištikimi, o neištikimybę net savyje geriausiu atveju suprantame kaip silpnybę?

Gal skaistumas iki santuokos ir santuokinė ištikimybė kažkaip susijusi su mūsų kilme? Juk iš tolimos praeities ateinantis pasakojimas mums kalba, jog Kūrėjas mus, vyrus ir moteris, sutvėrė pagal savo atvaizdą. O apie save Jis labai aiškiai pasakė Šventajame Rašte: Žinok, kad Viešpats, tavo Dievas, yra ištikimas Dievas (Pakartoto Įstatymo knygos 7 skyriaus 9 eilutė).

Tarpusavio meilė turėtų būti vyro bei moters bendro gyvenimo pradžia ir pamatas. Meilė be ištikimybės – kaip žiedas be vaisiaus.

Bendras vyro ir moters gyvenimas turėtų prasidėti nuo viešai išsakytų santuokos įžadų, nes esame žmonės – ne tik matome, liečiame, uodžiame, bet ir kalbame, gyvename tarp žmonių.

Santuoka nėra abipusio įsimylėjimo vainikas, tai – meilės kelionės pradžia, atsivėrusios durys pažinti vienam kitą kiekvieną dieną. Ji buvo sumanyta kaip kelionė, kasdien dalyvaujant Kūrėjui.

Gabrielius Lukošius

Bendrinti: