Zabulono žeme ir Neftalio žeme! Paežerės juosta, žeme už Jordano – pagonių Galilėja! Tamsybėje esanti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems mirties šalyje ir šešėlyje užtekėjo šviesa (Evangelijos pagal Matą 4 skyriaus 15–16 eilutės). Tai – pranašo Izaijo žodžiai, kurie išsipildė po septynių šimtų metų, kai Jėzus iš Nazareto pradėjo savo tarnystę Galilėjos žemėje.
Šventasis Raštas liudija, kad Jėzus Kristus yra vienintelė žmonių šviesa. Daugeliui toks teiginys atrodo labai keistas, nes manoma, kad žmonių šviesa – tai išsilavinimas ir iš įvairiausių prietarų išvaduojanti pažanga, o tolimoje senovėje užrašyti tekstai tėra praeities atgyvenos.
Tačiau kokia šviesa mus apšviečia Jėzus Kristus, ir ką žmonės pamato Jo šviesoje?
Pamato baisų vaizdą – tikrąją savo padėtį ir dažniausiai nesutinka jos pripažinti bei slepiasi nuo šviesos.
Šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau pamilo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas, kuris daro bloga, neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai nebūtų atskleisti. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad taptų matoma, jog jo darbai atlikti Dieve (Evangelijos pagal Joną 3 skyriaus 19–21 eilutės).
Kaip mums suprasti tokius Šventojo Rašto žodžius? Kaip atrodo tiesos vykdymas, ir kokie darbai yra pikti? Jeigu žmogus netiki Kūrėju, bet padoriai gyvena ir padeda nelaimės ištiktiems žmonėms, negi jis myli tamsą ir jo darbai pikti? O tas, kuris atrodo pamaldus, ar visada vykdo tiesą ir eina į šviesą? Gindamiesi nuo Kristaus šviesos kalbame apie netikinčių dorybes ir tikinčiųjų nuodėmes. Tačiau Viešpaties šviesa parodo, kad nėra nė vieno žmogaus, kuris pats savo jėgomis galėtų iš tiesų dorai gyventi, nes visas mūsų dorumas kaip pabalintas antkapis – iš išorės atrodo gražiai, o viduje mirtis.
Jėzus Kristus, įsikūnijęs Dievas, vienintelis iš tikrųjų teisus žmogus, atėjo į pasaulį, kuriame nė vieno nėra teisaus, bet atėjo ne pasmerkti žmonių, o išgelbėti.
Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas. Kas Jį tiki, tas neteisiamas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus vardo (Evangelijos pagal Joną 3 skyriaus 3 skyriaus 16–18 eilutės).
