Šiandien, gyvendami Europos Sąjungos šalyje, rūpinamės įvairiausia higiena, perkame vis gudresnes valymo priemones, laikomės griežtų higienos reikalavimų. Tačiau ar taip pat rūpinamės ir savo vidine švara? Įvairūs tyrimai leidžia įsitikinti, kad vidinė nešvara labiau kenkia sveikatai nei išorinė. Didelė dalis kūno ligų kyla dėl vidinės neramybės. Nors, žinoma, ne tai svarbiausia. Vidinė nešvara mus atskiria nuo Dievo, verčia apsimetinėti, slėpti savo gėdą nuo šalia esančiųjų. Sielos švaros poveikis kūno sveikatai, tai tik papildomi argumentai, kad ir šiandien, kai rūpinamės fizinio kūno švara, vis dėl to vidinė švara svarbesnė nei išorinė.
Kas nors paklaus: o kaip rūpintis ta vidine švara? Ką daryti? Į kokius kalnus važiuoti? Po kokiais medžiais medituoti? Kokias vidinio apsivalymo technikas naudoti?
Atsakymas gali pasirodyti per daug paprastas ir banalus. Nuolankiai įsiklausykime į Jėzaus žodžius, prašykime malonės juos suprasti ir supratę jiems pakluskime. Savo mokiniams Paskutinės Vakarienės metu Kristus pasakė, kad jie jau švarūs dėl žodžio, kurį girdėjo. Jie buvo su Kristumi, dėmesingai Jo klausėsi (todėl mes po dviejų tūkstantmečių galime skaityti, ką Viešpats kalbėjo), ir tie žodžiai juos keitė. Kalbantis su Jėzumi, jų siauras, baimių pilnas vidinis pasaulis prasiverdavo ir jį užliedavo gyvybės šviesa. Pagalvokime apie apaštalo Petro pokalbį su Kristumi. Apaštalas paklausė, kiek kartų turėtų atleisti savo broliui, o Jėzus jam papasakojo palyginimą apie netikusį vergą, kuriam jo valdovas pasigailėjęs atleido milžinišką skolą, bet tas vergas smaugė savo įsiskolinusį draugą ir nebuvo jam gailestingas.
Kokia dieviško atlaidumo šviesa turėjo nutvieksti apaštalo sielą?! Kokį didelį gailestingumą Petras turėjo išvysti Kristuje?! Kiekvieną kartą klausantis Jėzaus žodžių, ta šviesa valė mokinių širdis ir mintis.
Tik atidžiai klausydamiesi Kristaus, suprasime, kas mus suteršia ir kas apvalo.
Sušaukęs visus žmones, Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite: nėra nieko, kas, iš išorės patekęs į žmogų, galėtų jį suteršti. Žmogų suteršia vien tai, kas iš žmogaus išeina. Kas turi ausis klausyti – teklauso“ (Evangelijos pagal Morkų 7 skyriaus 14–16 eilutės).
Gabrielius Lukošius
