Svarbiausia žinia

Tai buvo labai keistas įvykis pirmojo amžiaus Izraelyje. Jis užrašytas Naujajame Testamente. Pasiklausyti keliaujančio pamokslininko susirinko daug žmonių. Jie netilpo namuose, kuriuose mokė tas pamokslininkas, ir nemaža dalis susigrūdo prie durų. Pamokslininko vardas – Jėzus. 

Ir štai, keturi vyrai atnešė ant neštuvų paguldytą savo paralyžiuotą draugą. Pro minią prasibrauti prie Jėzaus nebuvo jokios vilties. Tačiau tai tų žmonių nesustabdė. Jų draugas jiems tikrai buvo labai svarbus. Jie visi – tiek nešantieji, tiek pats paralyžiuotas – tvirtai tikėjo, kad Jėzus iš Nazareto gali išgydyti ligonį. Atėjus prie namų, kuriuose netilpo norintys pasiklausyti Jėzaus, keturi draugai pamatė netikėtą galimybę atnešti savo draugą prie Jėzaus. Jie užlipo ant plokščiastogio ir, jį praardę, nuleido neštuvus su gulinčiu draugu tiesiai priešais Jėzų.

Tikriausiai toks draugų poelgis sukėlė klausiusiųjų nuostabą, o gal net nepasitenkinimą, bet Jėzus pamatė jų tikėjimą ir gulinčiam ant neštuvų pasakė: „Tavo nuodėmės tau atleistos.“ Šie jo žodžiai papiktino kai kuriuos ten buvusius žmones – Šventojo Rašto mokytojus, atvykusius pasiklausyti pamokslininko, apie kurį Izraelio žemėje sklido įvairios kalbos. Kaip jis drįsta taip kalbėti? Jis piktžodžiauja. Atleisti nuodėmes gali tiktai Dievas. Kur tai matyta, jog vienas žmogus galėtų atleisti kito žmogaus nuodėmes?

Jėzus, matydamas jų pasipiktinimą, paklausė, kodėl jie taip piktai mąsto ir savo mintyse jau apkaltino jį piktžodžiavimu. Kas lengviau: pasakyti paralyžiuotajam „tavo nuodėmės tau atleistos“ ar „kelkis ir vaikščiok“? Tačiau, kad būtų žinoma, jog jam suteikta valdžia atleisti nuodėmes, Jėzus pasisuko į paralyžiuotąjį ir pasakė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik.“ Žmogus iš karto atsikėlė ir, pasiėmęs gultą, išėjo.

Nors paralyžiuotojo pagydymas yra labai svarbus ir mums dažnai atrodo žymiai reikšmingesnis už nuodėmių atleidimą, bet iš tikrųjų yra priešingai. Jeigu ligonis pasveiksta nuo savo ligos, bet jo nuodėmės pasilieka, jo sielos būklė nepasikeičia. Šiandien mes labai lengvabūdiškai žiūrime į nuodėmes ir nesusimąstome, kaip svarbu yra suprasti, kad Jėzus iš tiesų jas atleidžia, ir jos nebeslegia bei nebegriauna nei santykių su Kūrėju, nei vienas su kitu.  

 

Bendrinti: