.jpg)
Toks pavadinimas gali sukelti daug įvairių minčių. Tai gali būti dulkių ir purvo išvalymas šventykloje. Kas nors prisimins evangelijose užrašytą Jėzaus gyvenimo epizodą, kai jis iš Jeruzalėje buvusios Izraelio Dievo šventyklos išvarė prekiautojus aukoms skirtais gyvuliais ir pinigų keitėjus. Tačiau rašydamas, omeny turiu labai senus Judėjos karalystės laikus, kai dar nebuvo sugriauta karaliaus Saliamono Izraelio Dievui pastatyta šventykla. Judėjos karaliai, kurie nesilaikė Dievo įstatymo, apleisdavo šventyklą. Ji dešimtmečiais nebuvo tvarkoma. Jos kieme buvo pastatytas kitos tautos dievo aukuras. Kai sostą paveldėjo dievotas karalius, jo nurodymu šventykla buvo valoma kelias savaites, išnešant visa tai, kas pagal Izraelio Dievo nurodymus neturėjo būti šventykloje ir jos kiemuose. Žmonės, kurie tuos daiktus sunešė į šventyklą ir jos kiemus, galvojo, jog daro tai, kas atneš jiems sėkmę ir padės iškilus sunkumams. Jiems atrodė, kad tai gera religinė praktika. Tačiau Šventasis Raštas liudija, jog taip elgdamiesi, jie prasilenkė su Kūrėjo valia. Kad šventykloje galėtų vykti tinkama tarnystė Dievui, ji turėjo būti išvalyta.
Ką ši Senojo Testamento istorija kalba mums šiandien? Gyvename Naujojo Testamento laikais. Kur šiandien yra ta vieta, kurią galėtume pavadinti Kūrėjo šventykla ir kaip ji turi atrodyti? Apaštalas Paulius į šį klausimą atsako klausdamas: Ar nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir Dievo Dvasia gyvena jumyse? (Apaštalo Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams 3 skyriaus 16 eilutė). Dabar, remiantis Naujuoju Testamentu, Kūrėjo šventykla yra Jėzaus Kristaus pasekėjų bendruomenė ir kiekvienas įtikėjęs Kristų asmuo. Tame pačiame laiške apaštalas rašo: Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? (ten pat 6 skyriaus 19 eilutė). Šiandien šventykla yra tikintys žmonės ir ji apvaloma Šventojo Rašto žodžiais bei Šventąja Dvasia. Eidami tikėjimo keliu, kaip ir anais senais laikais, galvodami, jog esame labai dievoti, Dievo šventyklą, savo sielas ir protus, užteršiame įvairiausiais prietarais, įsivaizduodami, kad tokiu būdu patiksime savo Kūrėjui.
Taigi, mylimieji, turėdami tokius pažadus, apsivalykime nuo visos kūno ir dvasios nešvaros, tobulindami šventumą Dievo baimėje (Apaštalo Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams 7 skyriaus 1 eilutė).
