Auklėtojas

Šventasis Raštas liudija, kad istorijos pradžioje įvyko baisi tragedija. Mūsų protėviai patikėjo melu ir nusisuko nuo savo Kūrėjo. Nusisuko ir nebeturėjo galimybės savo jėgomis sugrįžti. Kelias atgal į atvirą ryšį su Kūrėju, pasirodo, nėra toks paprastas, kaip mums norėtųsi. Paniekinus tiesą, kaip vėl su ja susitaikyti? Ypač, jeigu galvoji, jog viskas gerai.

Tačiau Kūrėjas neišsižadėjo žmonių, kuriuos sukūrė pagal savo atvaizdą amžinam gyvenimui kartu su Juo. Reikėjo, jog mes pamatytume, kad esame apgauti ir apsigavę.

Žmonijos kelias namo prasidėjo nuo vieno žmogaus, kuris patikėjo ir suprato, kad Kūrėjas yra pats brangiausias. To žmogaus vardas – Abraomas. Kūrėjas jam pažadėjo, kad per jį ir jo palikuonis bus palaimintos visos tautos. Tačiau visų pirma Abraomo palikuonims teks suprasti, kad jie yra pražuvę ir patys savo jėgomis nieko pakeisti negali. Juos reikia išgelbėti. Ši tiesa labai sunkiai skynėsi kelią į melo pavergtų žmonių širdis. Dauguma jų buvo įsitikinę, kad žino, ką reikia daryti, ir gali gyventi Kūrėjui tinkamą gyvenimą.

Todėl Kūrėjas pasiuntė auklėtoją – savo įstatymą, kad šis apšviestų tikrąją žmonių padėtį. Tai buvo Jo duoti dešimt žodžių: neturėk (kitų dievų), nedaryk (jokių atvaizdų), neminėk (Jo vardo be reikalo), švęsk (septintą dieną), gerbk (tėvą ir motiną), nežudyk, nesvetimauk, nevok, neliudyk (netiesos), negeisk (to, kas svetima).

Atrodė, kad viskas aišku, tik daryk ir gyvensi. Deja, šie dešimt žodžių buvo skirti ne tam, kad atstatytų mūsų bendrystę su Kūrėju. Jie turėjo mums aiškiau parodyti mūsų beviltišką padėtį ir padėti pripažinti tiesą – mums reikia Gelbėtojo. Mus reikia išvaduoti iš melo ir saviapgaulės, pavergusios mūsų širdis. Juk netinkamas elgesys kyla iš mūsų širdžių, kurių patys savo jėgomis negalime pakeisti. Įstatymas – taisyklių rinkinys, Kūrėjo siųstas auklėtojas, parodo, jog mūsų širdys serga nepagydoma liga, ir mums reikia ypatingų vaistų, galinčių pakeisti giliausius mūsų įsitikinimus.

Prieš ateinant tikėjimui, buvome įstatymo įkalinti, kad lauktume apsireiškiant tikėjimo. Todėl įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų, kad būtume tikėjimu išteisinti. Bet, tikėjimui atėjus, jau nesame auklėtojo globoje. Juk jūs visi esate Dievo sūnūs per tikėjimą Jėzumi Kristumi (Apaštalo Pauliaus Laiško galatams 3 skyriaus 23–26 eilutės).