.jpg)
Pats svarbiausias žmonijos istorijos įvykis buvo taip arti. Gal mažiau nei po dviejų savaičių turėjo išsipildyti tai, ką skelbė visi praeityje gyvenę Visagalio Dievo pranašai.
Jėzus, lydimas savo pasekėjų, ryžtingai ėjo į Jeruzalę. Jis kalbėjo dvylikai artimiausių savo mokinių: Štai mes einame į Jeruzalę, ir ten išsipildys visa, kas per pranašus parašyta apie Žmogaus Sūnų. Jis bus atiduotas pagonims, išjuoktas, paniekintas ir apspjaudytas. Tie nuplaks Jį ir nužudys, bet trečią dieną Jis prisikels (Evangelijos pagal Luką 18 skyriaus 31–33 eilutės).
Net artimiausi Jo pasekėjai, kuriems buvo apreikšta, kad Jis yra išpranašautasis Mesijas, nesuprato Jo žodžių ir nesuvokė to, kas buvo sakoma. Tai neatitiko jų turėtų lūkesčių. Jie įsivaizdavo šlovingą Dievo siųstą Izraelio karalių, kuris, veikiant antgamtinei Dievo jėgai, pergalingai išvaduos Izraelį iš romėnų okupacijos, tad paniekintas, išjuoktas, apspjaudytas, nuplaktas ir nužudytas karalius niekaip netilpo jų sąmonėje. Visiškai įmanoma, jog išgirdę Jėzaus žodžius apie paniekinimą ir nužudymą, apaštalai jau nesugebėjo išgirsti žinios apie prisikėlimą.
Norisi atkreipti mūsų dėmesį į Jėzaus žodžius: išsipildys visa, kas per pranašus parašyta apie Žmogaus Sūnų. Kitaip sakant, įvyks tai, kas buvo užrašyta Šventajame Rašte, t. y. pagrindinė Senojo Testamento žinia.
Dabar mes skaitome evangelisto Luko pasakojimą ir tikriausiai stebimės, kaip tie vyrai, kurie trejus metus praleido kartu su Jėzumi ir žinojo, kas Jis yra, nesuprato jiems sakomo svarbiausio dalyko. Tačiau neturėtume tuo stebėtis, nes patys skaitome Šventąjį Raštą ir taip mažai suprantame, ką mums šiandien reiškia tas didžiausias įvykis – Visatos Valdovas paaukojo savo gyvybę, kad išvaduotų mus iš blogio valdžios. Jeigu nebūtų to įvykio, neturėtume jokios galimybės atgailai ir susitaikymui su savo Kūrėju. Gyvename ypatingos Dievo kantrybės laiku.
Parašyta, kad Kristus kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, Jo vardu visoms tautoms bus skelbiama atgaila ir nuodėmių atleidimas (ten pat 24 skyriaus 46 eilutė).
Viešpats nedelsia ištesėti savo pažado, kaip kai kurie mano, bet kantriai elgiasi su mumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų (Apaštalo Petro Antro laiško 3 skyriaus 9 eilutė).
Gabrielius Lukošius
