Nuo seniausių laikų saulė – šilumos bei gyvenimo šaltinis. Mes gyvename jos šviesoje. Su jos patekėjimu prasideda, o su nusileidimu baigiasi diena. Tačiau kaip suprasti senovėje gyvenusio pranašo metaforą „teisumo saulė“?
Štai ateina diena, deganti kaip krosnis, kurioje visi išdidieji ir visi nedorėliai sudegs kaip ražienos, – sako Kareivijų Viešpats. – Jiems neliks nei šaknies, nei šakos. Bet jums, bijantiems mano vardo, užtekės teisumo saulė su išgydymu po jos sparnais. Jūs išeisite ir šokinėsite kaip išleisti iš tvarto veršiukai (Malachijo pranašystės 4 skyriaus 1–2 eilutės).
Pranašas kalba apie ateisiančią dieną, kuri vieniems bus kaip deganti krosnis, o kitiems teisumo saulės patekėjimas. Ar tai tik nuo neteisybės pavargusio žmogaus svajonė, ar ateities įvykių pranašystė? Kas tą dieną turėtų įvykti, kad neliktų nei pasipūtėlių, nei įvairiausio plauko piktadarių, o gerbiantys savo Kūrėją taptų pilni jaunatviško džiaugsmo?
Jeigu pranašo žodžiai – tik išsakytas teisingumo troškulys, tuomet galime nebent su juo kartu padejuoti.
O jeigu tai išsipildysianti ateities vizija? Ką turėtume daryti, kad ta diena mums būtų ne deginanti krosnis, bet teisumo saulės patekėjimas?
Turbūt tiksliausiai pranašo žodžius „deganti krosnis“ ir „teisumo saulė“ evangelijoje paaiškina apaštalas Jonas, užrašydamas Jėzaus žodžius, pasakančius mums, kaip turėtume pasielgti, kad nereikėtų degti:
Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas. Kas Jį tiki, tas neteisiamas, o kas netiki, jau yra pasmerktas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus vardo. O teismo nuosprendis yra toks: šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau pamilo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas, kuris daro bloga, neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai nebūtų atskleisti. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad pasirodytų, jog jo darbai atlikti Dieve. <...>
Jėzus vėl prabilo: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą“ (Evangelijos pagal Joną 3 skyriaus 17–21 eilutės ir 8 skyriaus 12 eilutė).
Gabrielius Lukošius
