Tikėjimas yra pamatas, ant kurio stovi visas žmogaus gyvenimas. Mes remiamės į tai, kuo pasitikime ir tikime. Jei mūsų tėvai ir mokytojai atskleidžia neiškraipytą tikrovės paveikslą, tiesa tampa gyvenimo pamatu, o jei sąmoningai ar nesąmoningai tą paveikslą iškraipo, ir mes juo patikime, remiamės melu.
Kai nori pamatyti pamatą, ant kurio stovi visas tavo gyvenimo namas, ir pradedi save tyrinėti, aptinki, jog tai įvairių pasakojimų suformuotas tikėjimas. Kiekvienas įtikėjome idėjomis, iš kurių kyla mūsų tapatybė, pasaulėžiūra bei gyvenimo būdas.
Tikėjimas – didelė paslaptis. Patikiu kažkieno pasakytu teiginiu, ir net nesusimąstau, kaip tai įvyko, o pasikeitė gyvenimo kryptis.
Šventajame Rašte pasakojama, kaip mūsų protėviai, pirmieji žmonės, nusisuko nuo tiesos ir patikėjo melu. To poelgio pasekmes patiriame iki šių dienų.
Kodėl taip atsitiko?
Tai buvo ypatingas laikas, kai pirmieji tėvai rinkosi savo tapatybę. Kūrėjas jiems suteikė laisvę rinktis, kuo patikėti – tiesos ar melo dvasia.
Sąmoningai suprastos tapatybės formavimosi laikas – labai slidi žemė. Tiesa atveria tikrą realybės vaizdą, melas – iškreiptą. Melo žinios nešėjas kalba ką nori, nes nėra suvaržytas tikrovės. Jis gali siūlyti nebūtus dalykus, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo labai patraukliai, ir nutylėti tai, kas tikra, bet nemalonu. Kartą patikėjęs melu, daraisi nuo jo priklausomas, ir tikėti tiesa darosi vis sunkiau. Tikėjimas melu nėra nekaltas, nes melas visuomet siūlo peržengti tikrovės ribas. Kai patikime melu, parodome, kad esame nejautrūs tiesai.
Protėviai rinkosi, ar tikėti savo Kūrėju ir Jam paklusti, ar atsiverti žiniai, šmeižiančiai Jį, ir elgtis savo nuožiūra.
Jie pasirinko antrąjį variantą. Todėl šiandien mums, jų palikuonims, sunku priimti tiesą, kad nepasitikėti Kūrėju ir nusisukti nuo Jo yra baisus nusikaltimas, teisingai vertas mirties bausmės.
O dar sunkiau patikėti, jog Dievas Sūnus tapo žmogumi ir pats mūsų vietoje prisiėmė klaidingo pasirinkimo pasekmes, už mus mirdamas nusikaltėlio mirtimi ant kryžiaus, kad per tikėjimą Jo auka būtume sutaikyti su savo Kūrėju.
Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes (Pirmojo Jono laiško 4 skyriaus 10 eilutė).
Gabrielius Lukošius
