Tikrasis

Jeruzalėje gyveno žmogus vardu Simeonas – teisus ir dievobaimingas vyras, kuris laukė Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo ant jo. Jam buvo apreikšta Šventąja Dvasia, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Kristų. Dvasios paragintas, jis atėjo į šventyklą. Įnešant tėvams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų su Juo, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas paėmė Jį į rankas, laimino Dievą ir tarė: „Dabar, Valdove, leidi, kaip žadėjai, savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą… (Evangelijos pagal Luką 2 skyriaus 25–30 eilutės).

Buvo praėję kiek daugiau nei mėnuo nuo Jėzaus gimimo. Anuo metu gyvenę izraelitai dar nežinojo, jog tai Kristaus gimimo laikas, ir nuo jo ateities kartos skaičiuos metus. 

Tuomet tai vienur, tai kitur Izraelyje iškildavo žmonių, kurie prisistatydavo kaip pranašautieji Dievo tautos gelbėtojai – kristūs (mesijai) ir suburdavo nemažus būrius karingai nusiteikusių pasekėjų.

Rašto aiškintojai mokė apie ateisiantį karaliaus Dovydo palikuonį, kuris Dievo suteikta jėga išgelbės Izraelio tautą iš priespaudos ir taps didingesnis valdovas už Romos imperatorių. Jeigu kas nors jų būtų paklausęs, tikriausiai didžioji dalis izraelitų atsakytų, jog karštai laukia Kristaus.

Tačiau galima nujausti, jog Simeono lūkestis buvo kitoks nei daugelio jo amžininkų. Evangelistas liudija jį buvus teisų ir dievobaimingą žmogų. Jo lūkestis kilo iš dievoto gyvenimo būdo ir nuoširdaus tarnavimo Dievui. Vargu, ar įmanoma dabar pasakyti, kaip Šventoji Dvasia jam tai apreiškė, bet Simeonas aiškiai žinojo, kad nemirs nepamatęs tikrojo Mesijo. Tuo jis skyrėsi nuo daugelio savo tautiečių, kurie puoselėjo įvairias viltis, buvo apimti bendros laukimo nuotaikos, bet gyveno savo prielaidų bei įsivaizdavimų pasaulyje, laikėsi savo tradicijų, lūpomis garbino Izraelio Dievą, o širdimi buvo toli nuo Jo.

Anuomet, vertinant pagal išorę, pamačius šventykloje vargingą šeimą su savo pirmagimiu ant rankų, buvo neįmanoma įžvelgti, jog tas kūdikis yra išpranašautasis Kristus. Daugelis Dievo tautos žmonių, kurie manėsi turį dalį Rašto pranašystėse, net nenujautė, jog jų akyse pildosi pranašų žodžiai.

Šis įvykis užrašytas kaip liudijimas, perspėjimas ir pamokymas.

Pažinti Dievo siųstąjį visais laikais yra labai svarbu. Pažįstantys dieviškąjį Gelbėtoją turi tikrą viltį, o nepažįstantys puoselėja tuščias viltis ir apsigauna.