Kuo girtis?

Tolimoje praeityje Izraelyje gyveno pranašas, vardu Jeremijas. Kūrėjas jį pašaukė kalbėti tautai ypatingos krizės laiku. Dievas pranašo lūpomis kvietė žmones keisti gyvenimo būdą ir skelbė, kas jų laukia, jeigu jie nenusisuks nuo ydingų savo įpročių.

Kai kuriuos pranašo žodžius, užrašytus Šventajame Rašte, net nejauku cituoti, nes, atrodo, kaip teisingas ir mylintis Kūrėjas gali taip kalbėti: Kadangi jie atmetė mano įstatymą, kurį jiems daviau, nepakluso mano balsui ir nesielgė pagal jį, bet sekė savo širdies užgaidas ir Baalą, kaip jų tėvai juos mokė, todėl Aš juos valgydinsiu metėlėmis, girdysiu karčiu vandeniu ir išsklaidysiu tarp tautų, kurių nepažino nei jie, nei jų tėvai. Iš paskos pasiųsiu kardą, kol juos visai sunaikinsiu (Jeremijo pranašystės 9 skyriaus 13–16 eilutės).

Kūrėjas iš anksto perspėjo savo išrinktosios tautos žmones, pasakydamas jiems, kas įvyks: Mirtis įėjo pro langus, įsilaužė į mūsų namus. Ji žudo vaikus gatvėse, jaunuolius aikštėse (ten pat 21 eilutė). 

Kur ieškoti pagalbos ir vidinės atramos tokios krizės metu? Ko griebtis?

Pranašas užrašė Dievo jam tuomet pasakytus žodžius, kurie tinka ne tik tolimoje praeityje Izraelio tautą ištikusios krizės metu. Jie tinka visiems žmonėms visų laikų krizėse.  

Išmintingasis tenesigiria savo išmintimi, stiprusis – savo stiprybe, o turtingasis – savo turtais. Kas nori girtis, tegul giriasi, kad supranta ir pažįsta mane, kad Aš – Viešpats, kuris vykdau malonę, teismą ir teisingumą žemėje, nes tai man patinka, – sako Viešpats (ten pat 23–24 eilutės). 

Šie Dievo žodžiai šiandien nukreipia mūsų dėmesį į tai, kas iš tiesų padeda.

Tačiau kaip žmonės turėtų pažinti savo Kūrėją? Kaip nepasiklysti tarp įvairiausių religijų ir daugybės dvasingumo mokytojų?

Jeremijas pranašavo apie Naująją Sandorą, kuri jau du tūkstančius metų yra tapusi dabartimi: Aš įdėsiu savo įstatymą į jų vidų ir įrašysiu į jų širdis. Aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta. Tada nė vienas nebemokys savo artimo ir nebesakys savo broliui: „Pažink Viešpatį!“ Jie visi, nuo mažiausiojo iki didžiausiojo, mane pažins. Aš atleisiu jų kaltę ir jų nuodėmės nebeprisiminsiu (ten pat 31 skyrius 33–34 eilutės).

 

Gabrielius Lukošius