.jpg)
Krikščionių vienybės savaitė kiekvienais metais mus sugrąžina prie vienybės temos. Skaitome Jėzaus maldos žodžius, kad visi būtume viena, kaip Dievas Tėvas ir Sūnus yra viena, jog ne krikščionys pamatytų ir suprastų – Jėzus Kristus yra Kūrėjo siųstasis pasaulio Gelbėtojas.
Aišku, vienybė nėra vienos savaitės tema. Daugelis įvairių konfesijų krikščionių mąsto apie ją ištisus metus. Juk iš tiesų norisi, kad netikintys žmonės pažintų tiesą.
Gali pasirodyti, kad pasiekti Kristaus pasekėjų vienybę ganėtinai paprasta. Tereikia susėsti prie stalo ir išsiaiškinti, ką turime bendro ir kuo skiriamės, sutelkti dėmesį į bendrybes ir nesureikšminti skirtumų.
Tačiau, ar iš tiesų taip paprasta? Nesantaikos ir susipriešinimai būdingi visiems žmonėms. Apaštalas Paulius, sužinojęs apie Korinto miesto tikinčiųjų susiskaldymus, jiems parašė: Jeigu tarp jūsų pavydas, nesantaika ir susiskaldymai, – argi nesate kūniški? Argi nesielgiate grynai žmogiškai? (Apaštalo Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams 3 skyriaus 3 eilutė)
Susiskaldymai, pavydas ir nesantaika tarp krikščionių parodo ne tai, kad jie nesiekia vienybės, bet tai, jog vis dar vadovaujasi šio pasaulio išmintimi, mąsto ir elgiasi grynai žmogiškai ir, nors kalba apie dvasingumą, yra kūniški.
Korinto bažnyčia suskilo į frakcijas, nes tikintieji ėmė tapatintis su skirtingais pamokslininkais. Vieni sakė, jog yra Pauliaus, kiti – Apolo, dar kiti – apaštalo Petro. O dar viena grupė atsiribojo nuo kitų ir pasakė, kad yra Kristaus, tarsi kiti būtų ne Jo. Apaštalas Paulius, atstovaudamas Kristui, maldavo korintiečius suprasti, kad jų tikėjimas Kristumi nepalieka vietos nesantaikai, jeigu jie iš tiesų suvokia, ką Jėzus Kristus nuveikė savo mirtimi ant kryžiaus.
Tikras dvasingumas prasideda tuomet, kai mes, tikėdami Kristaus atpirkimu bei sutaikinimu, esame atviri Dievo Dvasiai ir nieko neiškeliame aukščiau už Jėzų.
Vienybė ateina iš Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Jei norime būti viena, kaip Jis yra viena, tenka pripažinti savo žmogišką, kūnišką negebėjimą pasiekti tą vienybę, kurios meldėsi Viešpats Jėzus ir atsiverti Jo malonei – neužtarnautai dovanai, kuri vienintelė gali mus pakeisti, atskleisti mumyse dievišką santarvę, kylančią iš Kūrėjo meilės.
