Visiškai įsitikinę

Ar dažnai susimąstome, kodėl Jėzus Kristus prisikėlęs iš numirusių daug kartų rodėsi savo mokiniams?

Evangelijoje pagal Luką skaitome, kaip tos pačios dienos, kurią prisikėlė, vakare Jėzus atsirado tarp apaštalų. Jiems sutrikus bei išsigandus (nes manė, jog mato dvasią), Jis paklausė: „Ko taip sutrikote? Kodėl jūsų širdyse kyla abejonės? Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai Aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia juk neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint.“ <...> Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: „Ar turite čia ko nors valgyti?“ Jie padavė Jam gabalą keptos žuvies ir korį medaus. Jis paėmė ir valgė jų akyse (Evangelijos pagal Luką 24 skyriaus 38–43 eilutės).

Kitoje savo knygoje – Apaštalų darbuose – evangelistas Lukas liudija: Po savo kančios Jis (Jėzus) pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir kalbėdamas apie Dievo karalystę (Apaštalų darbų 1 skyriaus 3 eilutė).

Atsakymą į pradžioje iškeltą klausimą pateikia pats prisikėlęs Kristus, kalbėdamas apaštalams apie jų misiją: Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jėgos ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių (ten pat, 8 eilutė).

Jėzaus pasekėjams skirta būti Jo prisikėlimo liudytojais. Vargu ar žmogus gali būti tikras liudytojas, jeigu jis nėra visiškai įsitikinęs tuo, ką sako. Negi rimtai klausytume liudininko, kuris sakytų, jog pats nežino, ar tai, ką jis matė, buvo tikras įvykis ar haliucinacija, keista vizija ar tik labai didelis noras matyti gyvą tą asmenį, kuris numirė? Kad galėtų skelbti tokią stulbinančią žinią, apaštalai turėjo būti visiškai įsitikinę, kad Jėzus iš tiesų prisikėlė iš mirusiųjų. Tačiau vien tokio įsitikinimo neužteko tinkamai paskelbti Prisikėlimo žinią, reikėjo ir Šventosios Dvasios jėgos.

Skelbdami Kristaus prisikėlimą jie susidūrė su milžinišku pasipriešinimu. Izraelio tautos vadovai stengėsi juos užčiaupti. Tačiau jie nepakluso tautos vadovybei, atsakydami: Spręskite patys, ar teisinga Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo! Juk mes negalime nekalbėti apie tai, ką matėme ir girdėjome (ten pat, 4 skyriaus 19–20 eilutės).