Ženklai

Naujai sušvitusi žvaigždė buvo Kristaus gimimo ženklas išminčiams iš Rytų, kuriuos vadiname trimis karaliais. Pamatę naują šviesulį naktinio dangaus skliaute, tie žmonės išsiaiškino dangiško ženklo reikšmę ir atkeliavo pagarbinti gimusio žydų Karaliaus. 

Suvystytas ir ėdžiose paguldytas kūdikis – ženklas piemenims, kad Betliejuje gimė pranašų skelbtasis Gelbėtojas. 

Apaštalas Jonas savo evangelijoje iš daugybės Jėzaus padarytų ženklų išskyrė septynis ženklus – stebuklus, kurie skaitantiesiems turėtų suteikti pagrindą tikėti, kad Jėzus iš Nazareto yra Kristus, Dievo Sūnus. Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė ir daug kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir kad tikėdami turėtumėte gyvenimą per Jo vardą (Evangelijos pagal Joną 20 skyriaus 30–31 eilutės).

Išvardinsiu Jono išskirtus ženklus: vanduo, paverstas vynu, per atstumą išgydytas karaliaus valdininko sūnus, išgydytas trisdešimt aštuonis metus sirgęs žmogus, penkiais kepaliukais duonos ir keliomis žuvimis pamaitinta penkiatūkstantinė minia, žmogus, kuris buvo gimęs aklas, tapo regintis, iš numirusių prikeltas Lozorius ir paties Jėzaus prisikėlimas iš mirusiųjų.

Kūrėjas davė šiuos ir daugelį kitų ženklų, kad žmonės atpažintų bei pripažintų Jo siųstąjį žmonijos Gelbėtoją ir Karalių. Tačiau kai religiniu uolumu išsiskyrę iš savo tautiečių Jėzaus amžininkai reikalavo, kad Jis parodytų jiems ženklą iš dangaus, liudijantį Jį esant Dievo siųstą pranašą, Jėzus jiems atsakė: Ir kam šita karta reikalauja ženklo? Iš tiesų sakau jums: ženklo šiai kartai nebus duota! (Evangelijos pagal Morkų 8 skyriaus 12 eilutė).

Ar mes atpažįstame Kūrėjo duotus ženklus, liudijančius apie Jo Sūnų, ar, nematydami akivaizdžių ženklų, reikalaujame ypatingų? 

Atidžiau pasižiūrėję pamatytume, jog mes patys ir viskas aplink mus yra ženklai, liudijantys Kristų. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsirado, bet pasaulis Jo nepažino (Evangelijos pagal Joną 1 skyriaus 10 eilutė).

Nors labai nenorime to pripažinti, žmonijos istorija ir mūsų gyvenimas rodo, kad mums reikalingas Gelbėtojas. 

Gero trokšti sugebu, o padaryti – ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. <...> Vargšas aš žmogus! Kas išlaisvins mane iš šito mirties kūno! (Apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams 7 skyriaus 18–20 ir 24 eilutės).