Laba diena.
Jau ilgą laiką man kirba toks klausimas: kodėl Vilniaus bažnyčioje „Tikėjimo žodis" (nežinau, kaip kitose, nes lankau Vilniaus bažnyčią) po susirinkimo nebėra klausiama, ar yra žmonių, norinčių išpažinti Kristų savo Gelbėtoju?
Pažįstu ne vieną žmogų, įtikėjusį būtent po tokio raginimo.
Kitas klausimas - pasigendu evangelizacinių pamokslų. Nenoriu pasakyti, kad reikia vėl nuo pradžių mus mokyti tikėjimo ABC, bet trūksta Žodžio, kurį išgirdęs netikintis ar nutolęs nuo Kristaus į bažnyčią atėjęs žmogus susimąstytų apie savo gyvenimą. Nesakau, kad tokių pamokslų iš vis nėra, bet jie LABAI reti ir dažniau pamokslaujami pastorių, atvažiavusių iš mažesnių miestelių.
Aišku, seniau tikintiems žmonėms labai naudinga klausytis gilesnių, studijų reikalaujančių pamokslų, bet kartais norisi kažko elementariai paprasto, kas toli gražu nėra paprasta, o būna paremta nemenka kalbančiojo patirtimi. Labai ačiū už atsakymus ir už Jūsų, pastoriai, tarnystę mums.
Jūratė, Vilnius
Jūrate, dėkui už Jūsų mintis.
Mūsų Bendrijos Žodžio tarnai neturi jokių rašytinių ar žodinių nurodymų, kaip elgtis po pamokslo: kviesti ar nekviesti žmones įtikėti, melstis, dedant rankas ant žmonių, ar ne. Kiekvienas pamokslininkas elgiasi taip, kaip mano esant teisinga, vadovaudamasis dvasine nuojauta ir savo įsitikinimais.
Akivaizdu, kad dabar į bažnyčias ateina mažiau netikinčių žmonių, todėl natūralu, kad ir kvietimas įtikėti, išeinant į priekį, skamba rečiau. Kita vertus, šios tradicijos nereikėtų pernelyg sudvasinti, nes ne visi išeinantys į priekį iš tiesų įtiki, o liekantys sėdėti savo vietose pasilieka netikinčiais. Toli gražu ne visiems, išėjusiems į priekį, tai asocijuojasi su įtikėjimu, juolab, kad spaudimas, kurį kartais patiria žmonės („eik, eik") gali turėti ir priešingą poveikį. Manau, kad mums nebūtina įtvirtinti kurią nors vieną „įtikėjimo-išpažinimo" formą - Naujajame Testamente nėra jokių privalomų nurodymų šiuo klausimu, išskyrus raginimą tikėjimą Kristumi sąmoningai užtvirtinti vandens krikštu.
Dėl evangelizacinių, paprastesnių pamokslų. Sutinku, kad pamokslai turi būti aiškūs ir žadinatys atgailos dvasią, kristocentriški. Jei kartais ir pasitaiko sudėtingesnių dalykų - prašom nepykti, nes dauguma pastorių sykiu ir studijuoja, todėl nejučia gali pasirodyti perdėm akademiški. Tai pataisoma. Manau, kad daugelis Žodžio tarnų šį trūkumą supranta ir mokosi Evangelijos gelmes ir grožį perteikti klausytojams geriausiai suprantamu ir aiškiu būdu.
Kita vertus, nereikėtu su „paprasta Evangelija" perlenkti lazdos... Ypač keista girdėti prašymus „kažko paprastesnio" iš seniai tikinčių ir bažnyčią lankančių žmonių ir, atvirkščiai, padėkas už aiškumą iš tų, kurie ją pradėjo lankyti visai neseniai (turiu omenyje konkrečius atvejus iš savo patirties). Kodėl taip yra? Ar tikrai viskas Naujajame Testamente taip paprasta? Nemanau. Apaštalas Paulius priekaištavo korintiečiams, jog juos vis dar turi „maitinti pienu, o ne tvirtu maistu" (1 Kor 3,1-3) ir iš naujo aiškinti Evangeliją, mokyti apie prisikėlimą (žr. 1 Kor 15) ir t.t. Dar taikliau šiuo klausimu kalba Laiško žydams autorius: „Apie tai mums reikėtų daug kalbėti, bet sunku jums išaiškinti, nes pasidarėte nerangūs klausyti. Ir nors, žiūrint laiko, jūs jau turėtumėte būti mokytojai, iš tiesų reikia, kad jus vėl kas nors pamokytų Dievo žodžio pagrindų. Jūs tapote tokie, kuriems reikia pieno, o ne stipraus valgio. Juk kiekvienas, maitinamas pienu, dar nepatyręs teisumo žodyje, nes tebėra kūdikis. Tik subrendusiems dera stiprus maistas - tiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius, kad atskirtų gera nuo blogo" (Hbr 5,11-14).
Nepamirškime, kad Kristus liepė ne tik skelbti Evangeliją, bet ir padaryti Jo mokiniais visų tautų žmones (Mt 28,19), o pirmieji krikščionys vieni kitus vadindavo tiesiog „mokiniais" (Apd 9,10) ir
„mokinėmis" (Apd 9, 36). Tad būkime ne tik atgimę kūdikiai, bet ir nuolat pažangą darantys Kristaus mokiniai.
Pastorius Darius Širvys
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
