467 | 2014 01 30 | „Dūzgenantys“ mokytojai

Norėčiau paklausti, ar neatėjo jau laikas, minimas 2 Tim 4, 3-4: „Nes ateis laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, pasikvies sau mokytojus, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos ir atvers pasakom“?
Nes kartais 1,5 val. pamokslaujama, pasakojant visokius juokelius, perpasakojant fantastinius filmus, nors Dievo žodis sako, kad krikščionims juokeliai netinka. Prašau paaiškinti, - gal aš ko nors nesuprantu...
 



Ar apaštalo Pauliaus minimas laikas jau atėjo, reikėtų spręsti pagal jam būdingus požymius. Pasak apaštalo, sveikam mokslui bus priešpastatomi žmonių įgeidžiai, kuriems bus pataikaujama, dangstant ir pateisinant juos atitinkamu mokymu. Savo esme toks mokymas bus pasakos, nebūtos, netikros istorijos arba tik iš dalies tiesa, tačiau asmenys, savo įgeidžius mylintys labiau nei Dievo žodį, tokias pasakas vertins, jomis vadovausis, raminsis. Žinoma, bus ir tas pasakas sekančių pasakorių.

Kaip žinoti: prieš mus „pasakorius“ ar Kristaus tarnas? Mums sekama pasaka ar skelbiama tiesa? Įvardinsiu porą kriterijų, kurie galėtų padėti atsirinkti: pirma, skelbiamos žinios turinys; antra, skelbiančiojo reputacija.

Jei kalbame apie žinią, tai ji turėtų būti kristocentriška, t. y. Kristus turėtų būti ašis, apie kurią sukasi visas mokymas. Kristaus žodis turėtų būti pasitelkiamas kaip tiesos pamatas, o jėgų gyventi pagal Žodį šaltiniu turėtų būti pats Kristus. Tiesos mokytojas išsiskirs aukštos moralės skelbimu, pritaikant ją klausytojo kasdieniam gyvenimui, buičiai: „Kalbėk, kas sutinka su sveiku mokymu: kad pagyvenę vyrai būtų blaivūs, rimti, santūrūs, sveiki tikėjimu, meile, kantrybe. Taip pat, kad pagyvenusios moterys elgtųsi garbingai, nebūtų apkalbinėtojos, besaikės vyno gėrėjos, mokytų gero, skatintų jaunąsias mylėti savo vyrus ir vaikus, būti santūrias, tyras, rūpestingas šeimininkes, geras, klusnias savo vyrams, - kad nebūtų šmeižiamas Dievo žodis. Taip pat jaunuosius ragink, kad būtų santūrūs“ (Tit 2, 1-6). Ištikimas žodžio tarnas jaus atsakomybę ruošti savo klausytojus būsimajam Teismui - atsiskaitymui už gyvenimą, Kristui ir Jo karalystei atėjus (2 Tim 4, 1), mokys įstatymo, kreips nuo nuodėmės: „Tiesos įstatymas buvo jo burnoje, netiesos nebuvo jo lūpose. Jis su manimi vaikščiojo ramybėje ir tiesoje ir daugelį nukreipė nuo nuodėmės. Kunigo lūpos turėtų teikti žinių ir iš jo burnos bus ieškoma įstatymo, nes jis yra kareivijų Viešpaties pasiuntinys“ (Mal 2, 6-7).

„Dūzgenančiam“ mokytojui moralė - antraeilis dalykas. Jis labiau rūpinasi gerais santykiais, pripažinimu, asmenine nauda, todėl jo žinia bus aptaki, patogi, atpalaiduojanti, mažinanti vidinį budrumą nuodėmės atžvilgiu. Toks mokytojas žmogų vertins labiau už Dievo žodį. Jis trypčios apie žmogaus sielą, jo jausmus, savijautą, „silpnumą“, nepagrįstai guos, tačiau tiesų tiesos žodį ignoruos. Jis vengs konfrontuoti su tiesa, pataikaudamas saugos paviršutinę taiką.

Svarbus ne tik skelbiamos žinios turinys, bet daug pasako ir mokytojo gyvenimo būdas, jo subrandinti vaisiai. Viešpats moko būtent pagal tai vertinti, ar pranašas tikras - Dievo siųstas ir tiesakalbis. Medis neša vaisių pagal savo rūšį, todėl iš vaisių gali atskirti, kas per medis. Gyvenimo kokybė išduoda tikrąją žmogaus pasaulėžiūrą, vertybių sistemą, kiek bijoma Dievo, o kiek ne. Jei tie vaisiai nekokie, tai ir žodžiai neverti pasitikėjimo. Greičiausiai jie tebus dūzgenimas.

Minite juokelius ir fantastinių filmų perpasakojimą... Negirdėjus tokio pamokslo, vertinti sunku. Turbūt pirmiausia svarbu pačiam (-iai) sau nuoširdžiai atsakyti, ar susidarytas įspūdis nėra perdėtas. Nežinau, kas šiuo atveju vadinama juokeliais. Jei tai saikingas, ugdančią potekstę turintis pašmaikštavimas, tuomet, manau, jis gali būti taikomas pamokslaujant. Ir jei fantastinių filmų epizodai pasitelkiami kaip pagalbinė priemonė, siekiant  iliustruoti ar paaiškinti kokią nors biblinę tiesą, kad ji būtų klausytojų geriau suprasta, tuomet sakytoją būtų galima tik pagirti už rūpestį, kuo suprantamiau išaiškinti dangišką žodį. Juk ir Senojo Testamento pranašai dažnai kalba pasitelkdami savo aplinkos vaizdinius, o Jėzus vėl ir vėl į susirinkusiuosius prabyla palyginimais: „Visa tai Jėzus kalbėjo minioms palyginimais, ir be palyginimų Jis jiems nekalbėjo“ (Mt 13, 34). Esu beveik tikras, jog jei Jėzus gyventų mūsų dienomis, savo pamokymuose būtinai pasinaudotų tokių fantastinių filmų, kaip „Žiedų valdovas“ ar „Hobitas“, alegorijomis.

Svarbiausia, ar pamokslas aukština Dievą, atveria Jį, Jo valią ir skatina Jam paklusti. O vaizdiniai tėra tik pagalbinė priemonė, forma, kurią pamokslininkas pasirenka žiniai perteikti, ir tai nebūtinai bus „dūzgenimas“.

Atidaus ir nuolankaus klausymo!

Pastorius Mindaugas Sakalauskas

Bendrinti: