488 | 2014 11 16 | Siekis lyderiauti bažnyčioje

Kaip vertinami krikščionys, siekiantys bažnyčioje lyderiauti? Kaip tokius siekius vertinti: teigiamai ar neigiamai?

Dalius, 30 m.,  Vilnius


Kadangi klausiate apie lyderystės vertinimą ne kokioje nors uždaroje akcinėje bendrovėje ar kitoje verslo struktūroje, bet krikščionių bažnyčioje, visų pirma verta pasižiūrėti į Šventąjį Raštą - ar galime jame rasti atsakymus į Jums rūpimus klausimus?

Kalbėdami apie lyderį, veikiausiai įsivaizduojame be galo veržlų, nenustygstantį, kiek ambicingą ir gal net dominuojantį žmogų. Turint prieš akis tokį vadovaujančiojo paveikslą, atminty iškyla evangelijose užrašytas pasakojimas apie Jėzų ir Jo mokinius: vienos kelionės metu tarp jų kilo ginčas, kuris iš jų pirmas arba, kitaip tariant, didesnis (Mk 9, 33-35; Lk 22, 24-27). Šiuolaikine kalba būtų galima pasakyti: kuris gi yra jų grupės lyderis? Gal net šiek tiek ironiška: kaip iš jų akiračio galėjo išnykti Jėzus, jų Lyderis? Tačiau ne mažiau stebina ir Jėzaus atsakymas, nes Jėzus nepasmerkia mokinių noro pirmauti. Jis paaiškina, kam žmogui yra suteikiama valdžia ir galia ir kaip ji turi būti naudojama.

Charizmos, dovanos, tam tikra pozicija yra skirta ne tam, kad žmogus išgarsintų savo vardą, pelnytų šlovę ir turtus ar imtų engti kitus, bet tam, kad tarnautų savo artimui. Šio požiūrio atgarsius matome ir apaštalų laiškuose, kuriuose apaštalai kalba apie lyderystę kaip vadovavimą Bažnyčiai, Kristaus Kūnui. Pažvelkime į keletą ištraukų.

Pagal mums suteiktą malonę turime įvairių dovanų. Jei kas turi pranašystės dovaną, tepranašauja pagal tikėjimo saiką; jei kas turi dovaną tarnauti - tetarnauja; kas mokyti - temoko; kas paraginti - tegul ragina; kas dovaną šelpti - tegul šelpia dosniai; kas vadovauti - tegul vadovauja rūpestingai; kas dovaną gailestingumo darbams - tedaro tai su džiaugsmu (Rom 12, 6-8).

Iš šios ištraukos regime, kad tarp įvairių tikintiesiems Dievo teikiamų dovanų yra ir dovana vadovauti. Akivaizdu, kad ji yra skirta ne kiekvienam. Šiame vertime vadovaujantis žmogus yra raginamas daryti tai rūpestingai, kituose vertimuose vartojamas žodis uoliai. Manau, jog uolumas dar labiau išryškina vadovavimo dovaną, padaro ją kur kas labiau regimą, galbūt todėl mums kartais atrodo, jog toks žmogus dominuoja.

Pažvelkime į dar vieną ištrauką, šįkart iš Pirmojo laiško Timotiejui: Štai tikras žodis: jei kas siekia vyskupauti, trokšta gero darbo (1 Tim 3, 1). Čia vartojamas žodis vyskupauti yra bažnytinis terminas, reiškiantis vadovavimą Bažnyčiai. Apaštalo požiūriu žmogus, trokštantis, siekiantis vyskupauti (vadovauti), trokšta ir siekia gero, teisingo dalyko, jis turi pasižymėti tam tikrais šiai tarnystei reikalingais gebėjimais bei moralinėmis savybėmis.

Manau, šių tekstų tikrai pakanka, kad pamatytume, jog krikščionys neturėtų neigiamai žiūrėti į lyderius, vadovus, taip pat ir į tikinčiuosius, siekiančius lyderiauti arba vadovauti Kristaus Kūne. Susidūrę su žmogumi, siekiančiu vadovauti, neturėtume imti jo niekinti, vadinti išdidžiu ar ambicingu, veikiau susimąstykime - galbūt matome brolį ar sesę, kuriuos Viešpats kviečia prisiimti be galo svarbią ir sunkią atsakomybę - būti pavyzdžiu, įkvėpimu tikinčiųjų bendruomenei, tikslingai bei kryptingai ją nukreipti bei vesti.

Krikščionis gali trokšti ir siekti šios dovanos. Be abejo, jo motyvas turėtų būti noras ugdyti, statydinti kitus tikinčiuosius, o siekiantis savanaudiškų tikslų tikintysis iškrypsta iš Viešpaties nubrėžto kelio.

Jei norite daugiau pasigilinti į šiuos klausimus, skaitykite šią temą gvildenančią literatūrą (tiek krikščionišką, tiek nekrikščionišką).

Pagarbiai,
pastorius Valentinas Ivanovas

 

Bendrinti: