520 | 2016 04 14 | Ar būti krikšto mama?

Laba diena, priklausau Tikėjimo žodžio bendruomenei. Itin artima mano draugė, kuri yra katalikė, prašo manęs tapti jos dukters krikšto mama katalikų bažnyčioje. Kūdikystėje aš pati buvau pakrikštyta katalikų bažnyčioje, tačiau Pirmosios komunijos ten negavau. Kaip man derėtų šiuo atveju elgtis? Ar priimti Pirmąją komuniją ir tapti krikšto mama (taip galėsiu tikrai būti tas žmogus, kuris paaugusiai mergaitei skelbs Evangeliją) ar atsisakyti?

Rūta, 26 m. , Vilnius

Sveika, Rūta, dėkoju už klausimą ir tai, kad pasidalijote savo situacija, kuri yra žmogiška ir tarp mūsų vis pasitaikanti. Štai keletas minčių, galbūt padėsiančių darant vienokį ar kitokį sprendimą.

Nors evangelikai (protestantiškos arba reformuotos tradicijos krikščionys) ir Romos katalikai išpažįsta tas pačias svarbiausias krikščioniško tikėjimo tiesas – pavyzdžiui, išvardintas Apaštalų tikėjimo išpažinime, – vis dėlto mokymą apie bažnyčią ir sakramentus supranta gana skirtingai. Priklausydama bendruomenei, tikėdama Viešpaties vardą, per Šventąją Dvasią augdama malonėje ir patvirtindama savo tikėjimą dalyvavimu Viešpaties Vakarienėje, jūs jau turite Kristaus bendrystę (komuniją). Tikime, kad nėra kelių komunijų ar kuri, teikiama kurios nors bažnyčios, būtų pranašesnė už kitas. Todėl „pirmoji komunija“ ir krikštamotės pareigos kitoje (Romos katalikų bažnyčioje), mano manymu, jums nei ką pridėtų, nei atimtų, o troškimas atsiliepti į jūsų draugės prašymą yra jautrus, pagirtinas ir neprieštarautų evangeliškiems įsitikinimams.  

Deja, ne viskas taip paprasta, jei suprantame ir rimtai vertiname Romos katalikų bažnyčios mokymą šiais klausimais. Priklausydama protestantiškai tradicijai ir būdama evangeliškos bažnyčios narė, Romos katalikų bažnyčios požiūriu, jūs neturite „tikros“ komunijos, nes tikras Kristaus kūnas teikiamas tik šiai bažnyčiai tarpininkaujant. Tokia pretenzija į išskirtinę galią ir savo bažnyčios išskirtinumą glumina ir, protestantiškos teologijos požiūriu, nedera nei su Šventuoju Raštu, nei su Bažnyčios istorija, nei su nuoširdžia ekumenine laikysena. Vis dėlto toks yra oficialus Romos katalikų bažnyčios mokymas. Todėl priėmus komuniją Romos katalikų bažnyčioje (kad ir vardan kilnaus tikslo), tektų pripažinti – jei to nedarome apsimesdami ar „dėl akių“ – ir sampratą apie šios bažnyčios išskirtinumą bei ypatingą jos teikiamų sakramentų galią. 

Manau, kad objektyviai egzistuojančių konfesinių skirtumų pripažinimas ir pagarbus susilaikymas nuo skubotų žingsnių būtų kur kas naudingesnis, nes padėtų vengti vis labiau įsigalinčio paviršutiniško požiūrio į tikėjimo dalykus. Mes negalime pakeisti praeities, ne išeitis būtų ignoruoti ar „apeiti“ ir esamus skirtumus. Galbūt tai paties Dievo duota galimybė geriau apmąstyti savo įsitikinimus ir įvairius tiesos aspektus? Išminties ir supratimo jums.

Pastorius Darius Širvys

Bendrinti: